„Jei tu nepritari A, vadinasi, esi karštas B šalininkas (ką ten „šalininkas“ – veikiau gerbėjas, garbintojas, šlovintojas, apdainuotojas)“; jei nemanai, kad nugriauti Žaliojo tilto skulptūras yra gera mintis, tai TIK TODĖL (o dėl ko dar?), kad slapta ilgiesi sovietinės tikrovės bei Stalino personalijos; jei sureaguoji į Petrą Stankerą, o ne į Algirdą Paleckį, tai TIK TODĖL, kad Paleckiui, matyt, pritari; jei pasisakai prieš fašizmą, tai TIK TODĖL, jog nori pateisini sovietų nusikaltimus; jei Ronaldo Reagano kalbos apie „Blogio imperiją“ ar Georgo Busho pareiškimai esą pats Dievas jam liepė pulti Iraką tau kelia juoką, tai TIK TODĖL, kad tiki SSSR buvus Gėrio imperija ar remi Saddamo Husseino režimą; jei šaipaisi iš intelektinio negrabumo ir puritono rigoristinio patoso, tai TIK TODĖL, kad tau viskas visais atžvilgiais vienodai gera ar bloga – logika čia tokia... Šlubuojanti, švelniai tariant. Arba sąmoningai skirta sunkiai mąstančiam skaitytojui.
Literatūriniai tekstai pirmiausia matuojami visai kitais matais. Nuvertinti Dostojevskį ar Hamsuną dėl to, kad jie buvo „politiškai neteisūs“ – tolygu skaityti Williamo Shakespeare‘o „Audrą“ siekiant išmokti juodosios magijos, o ten aprašytiems triukams nepasiteisinus, pareikalauti dramą uždrausti kaip skatinančią „nepamatuotą tikėjimą paranormaliais reiškiniais“. Taigi... Jei iš to, ką pasakiau, sugebama padaryti išvadą, esą aš neigiu politinę potekstę literatūros tekstuose arba būtinai jai pritariu, arba neva sakau, kad Dostojevskis privalo literatūrine prasme patikti, tai kažkas labai blogai su išvados darytojo ne tik išsilavinimu, bet ir logika.
Beje, jei Dostojevskis Laučiui apskritai nieko vertas, nes politiškai neteisingai mąstė, tuo tarpu Vincas Kudirka, nors antisemitas (o antisemitizmui Laučius, regis, nepritaria), vertingas ir politiškai ir, tikriausiai, netgi kaip literatas (ką ten koks Dostojevskis), tai kuris iš mūsų čia taiko dvigubus standartus? Man antisemitizmas ne mažiau atgrasus ir Dostojevskio lūpose, tačiau, skirtingai nuo Kudirkos, jis parašė kai ką verto skaityti – kai ką, ko neišsemia nei „teisingos“, nei „neteisingos“ politinės idėjos.
Bet grįžkime prie reliatyvumo. Laučius šiuo metu turbūt vienintelis žmogus, kuriam „neaišku“, kaip vertinu Holokaustą – veltis į tokius svarstymus neketinu, nes tai jau ne diskusija, o sąmoningas mėginimas diskredituoti. NK95 viena pirmųjų viešai sureagavo į Holokausto neigimą, tuo tarpu V.Laučius – ne. Patikslinti verta tik keletą niuansų.
Taip, Holokausto neigimo kriminalizavimas yra problemiškas, nes atidarė Pandoros skrynią – sukūrė precedentą pačioms įvairiausioms politinėms jėgoms imtis bausmių už vienokios ar kitokios teorinės pozicijos reiškimą (Turkijai – už kalbas apie armėnų genocidą, Rusijai – už Baltijos valstybių aneksijos teigimą, Lietuvai – už partizanų „juodinimą“), ir kad tai – būtent tai – yra blogai.
Bet kartu manau, kad tokie ekstrapoliavimai ir naudojimaisi precedentu – neteisėti ir nepagrįsti, kadangi Holokausto atvejis yra unikalus: šiuo atveju, kalbame ne apie „draudimą abejoti“ ir „akademinės laisvės varžymą“, ir ne apie kokį „valstybės juodinimą“ (visi Holokausto draudimo precedentu mėginantys pasiremti valstybės reputaciją saugantys apribojimai minties raiškai yra absoliučiai nepriimtini), o apie cinišką konkretaus baisaus nusikaltimo neigimą, kurį „paneigti“ tebėra suinteresuoti daug kas, nes antisemitizmas teberusena ir gali bet kada įsiplieksti vėl.
Liūdnai pagarsėję straipsniai – ne akademinė įvykių analizė, o emocionalūs revizionistinių šūkių rinkiniai, kuriuos lengvai atpažįsta kaip savus atviri antisemitai. Pvz., Vengrijos fašistinė organizacija „Pax Hungarica Mozgalom“ gruodžio 4 d. surengė mitingą Stankero palaikymui. Kas čia toks naivus, jog tikrai mano, kad revizionistus ir, mūsų atveju, „Veido“ redakciją (kuriai, o ne tekstų autoriui turėtų tekti pagrindinė atsakomybė), motyvuoja tyras teorinis interesas „išsiaiškint tiesą“ ir „apgint mąstymo laisvę“? Ką taip norima apgauti? Save? O jei koks ministerijos darbuotojas viešai ištartų „Taip gimė legenda, apie pusę milijono neva į Sibirą ištremtų lietuvių“? Tie patys „susidorojimu su laisvu mąstytoju Stankeru“ pasipiktinę žmonės ne mažiau uoliai gintų ir jį, „paradusį valstybinę tarnybą dėl to, jog išdrįso suabejoti [skaičiumi]“? O dar jei to darbuotojo pavardė būtų rusiška? Nagi?
Tad jei ne teorinis interesas ar nerimas dėl minties laisvės, bet antisemitizmo „mainstreaminimo“ politika produkuoja ir skelbia tokius tekstus, tai logiška, jog ne teorinis interesas ar minties laisvė buvo pažeisti į juos politiškai reaguojant. Stankeras atleistas ne dėl to, kad drįso pareikšti tokią nuomonę, o dėl to, kad ją pareiškė būdamas valstybės tarnautoju, ir kad jo tekstas buvo pateiktas ne kaip privati nuomonė, o kaip tiriamasis straipsnis.
Naudingi tokie pareiškimai tiktai Rusijai, kuri taip įgauna dar vieną kozirį pamojuoti Europai: „Žiūrėkite, mes sakėme, kad Lietuvos Respublika remia fašizmą; pagalvokite, ką įsileidote į savo tarpą“. Tad mąstančio patrioto gestas turėtų būti kuo greičiau atsiriboti nuo profašistinių idėjų sklaidos viešoje erdvėje, o ne nepastebėti jų, skatinti jas ir kartu šaukti, jog tai – „Rusijos šmeižtas bei provokacija“. O kam Rusijai „šmeižti“, jei Lietuvoje netrūksta nei buitinio antisemitizmo, nei „tautinio grynumo“ idėjų, nei beviltiškai nesigaudančių „patriotų“, kurie savanoriškai, nuoširdžiai, karštai ir nemokamai atlieka darbą už ją?
Tikrai nostalgiją sovietinei LTSR jaučiančios jėgos – tokios, kaip Algirdo Paleckio „Frontas“ – įgauna progą pasireikšti būtent mūsų „patriotų“ triūso dėka. Iš to, kad „Frontas“ ir Rusija noriai kalba apie fašizmo apraiškas Lietuvoje, anaiptol neseka nei kad tų apraiškų nėra, nei kad tikroji, nefašistinė, alternatyva joms yra būtent „Frontas“. Iš to, kad NK95 irgi mano, kad fašistinės nuotaikos Lietuvoje gajos ir kad tai yra blogai, neseka, kad ji taip mano dėl tų pačių priežasčių ar kad turi ką nors bendra su „Frontu“ (tai labai aiškiai akcentuota dar „Manifeste“).
Lygiai taip pat iš to, kad fašizmą deklaratyviai smerkia Lietuvos valstybės interesams priešiškos prorusiškos organizacijos, neseka, kad fašizmas (vien todėl, kad tokioms organizacijoms lyg ir nepatinka) yra gerai; ar kad to paties fašizmo ir ksenofobijos nėra kupina Rusijos viešoji opinija ir oficiali valstybinė retorika. Seka tik tas, kad, jei fašizmą dangstančios šalies reputacija kenkia Lietuvos interesams (o tikrai kenkia) ir tuo kai kas naudojasi, tai Lietuvos valstybinis interesas būtų kuo greičiau ir labai aiškiai nuo fašizmo apraiškų atsiriboti – ne neigiant jų buvimą, kaltinant Rusiją ir apsimetant, kad „viskas pas mus gerai“, o parodant, kad Lietuvoje esama ne vien jų ir kad oficiali šalies pozicija jokiu būdu tų apraiškų nepalaiko.
Nesugebėjimas šito suvokti rodo ne tik mąstymo negalias, bet ir kelia rimtą pavojų. Tad mielai pakartosiu: taip, toks suvokimas – infantilus. „Vaikystės ligomis“, jei tokių esama, dar galima persirgti, tačiau nuo brandaus daltonizmo vaistų nėra (jei buvimas kairėje yra „vaikystės liga“, tai reiškia tik viena: suaugę, „susipratę“, „sveikai mąstantys“ asmenys yra būtinai dešiniųjų pažiūrų, t.y. politikai, kaip kovai dėl fundamentalių sociumo tvarkymo principų, „suaugusiųjų pasaulyje“ vietos nėra – jame telpa tik viena partija ir viena tiesa; įsidėmėkime, taip samprotauja profesionalus politologas!).