– Tikriausiai ne vienas mitybos specialistas, taip pat ir jūs bent jau iš smalsumo pažiūrėjote laidas apie „nuodingas“ daržoves, nuo kurių netrukus turėtume draugiškai išmirti. Kokių minčių jos sukėlė? Juk esate vienas iš tų žmonių, kurie atsakingi už mūsų sveikatą.
– Nevertinu šių laidų rimtai. Jos neatskleidė jokio „kriminalo“, nes buvo remiamasi neegzistuojančiomis sovietinių laikų normomis.
Nitratai ne dirbtinai yra užpurškiami ant vaisių ir daržovių, o kaupiasi jų viduje. Deja, išvengti nitratų neįmanoma, nes tai natūraliai iš dirvožemio patenkantys azoto junginiai. Augalams jie būtini, o žmonėms didesnės dozės gali ir pakenkti. Todėl visoje Europos Sąjungose yra nustatytos normos, kiek daugiausia nitratų gali būti špinatuose ir salotose, nes šiuose augaluose jų kiekis būna didžiausias. Taip pat yra nustatytos normos kūdikių maistui. Įvairūs augalai nitratus kaupia nevienodai.
– Vis dėlto laidoje buvo parodyta, kad nitratų kiekiai yra smarkiai viršyti. Visiems tiesiog plaukai ant galvos pasišiaušė – juk nuolatos esame raginami valgyti kuo daugiau daržovių, kad būtume sveiki.
– Viršijo ką? Reikia skirti du dalykus – kiek nitratų yra kokiose nors daržovėse ir kiek jų realiai suvalgome. Žmogui leistina dozė – 222 mg nitratų per parą. Tiek galima suvartoti kasdien be jokios rizikos savo sveikatai, nes tai – neveikli dozė. Ūmiam apsinuodijimui reikia keliasdešimt kartų didesnės dozės.
Norint išvengti nitratų daržovėse, reikia jas tinkamai apdoroti. Daug nitratų galima atsikratyti ruošiant maistą. Gerai nuplaukite, nulupkite luobelę, virkite, pašalinkite lapus – visa tai padės sumažinti chemikalų kiekį. Luptose bulvėse yra 65–80 proc. mažiau nitratų, skustose morkose – 60 proc. mažiau. Be to, nitratai – vandenyje tirpi medžiaga, tad iš žmogaus organizmo taip pat nesunkiai pasišalina su vandeniu.
Beje, ekologiški produktai taip pat nėra apsaugoti nuo nitratų, nes auginant ekologiškas daržoves ir vaisius leidžiama naudoti azotinių trąšų, tad tai, kad nitratų aptikta ir ekologiškose daržovėse, – jokia naujiena.
– Visi esame įpratę bijoti nitratų. Tačiau, pasirodo, nitratai yra ne trąšos, o natūrali medžiaga. Tad galbūt geriau nieko nežinoti, nei žinoti nepakankamai – padrikos chemijos žinios su „baisiais“ pavyzdžiais mūsų galvose sukėlė tikrą sumaištį...
– Nitratų formulė NO3 – vienas atomas azoto ir trys molekulės deguonies. Tai normali, paprasta medžiaga. Bet kokios medžiagos, net ir, sakykim, druskos ar cukraus, didesnė ar mažesnė dozė yra pavojinga. Beje, nustatyta, kad nitratai yra pavojingesni žmonėms, kurių labai mažas, beveik nulinis, skrandžio sulčių rūgštingumas. Tuomet jie skrandyje jungiasi su aminais, esančiais baltymuose, ir taip gali susidaryti nitrozaminų – kancerogeninių medžiagų. Tačiau tai – greičiau teorinė galimybė.
Toksiškesni yra nitritai, nitratų skilimo medžiaga NO2. Jų dažniausiai būna užterštų šulinių vandenyje, jie ypač pavojingi kūdikiams, jei neturinti pieno mama skiedžia tokio šulinio vandeniu pieno mišinius. Kūdikių apsinuodijimo nitritais atvejų būta, tačiau sveikatos apsaugos ministras yra nustatęs kontrolės sistemą, pagal kurią kaimo vietovėse gyvenančių nėščiųjų ir kūdikius iki 6 mėnesių turinčių motinų šuliniai tikrinami dėl nitritų ir nitratų.
Beje, sąmoningai nitritų dedama į dešras, kad jos įgautų rausvą atspalvį...
– Vadinasi, akys nemato – širdies neskauda?.. Tačiau kodėl žmonės dažniausiai gąsdinami nitratais, o ne kuo kitu? Todėl, kad tai žinomas pavadinimas?
– Ši fobija atsirado sovietiniais laikais. Tada dėl didesnių derlių žemės ūkyje buvo gausiai naudojami pavojingi pesticidai, tačiau aptikti jų pėdsakus buvo sunkiau. O nitratai lengvai nustatomi net ir buitiniais prietaisais, nors problema, susijusi su jų kiekiu daržovėse, neverta didelio dėmesio. Vakarų Europos šalyse nitratais mažai domimasi.
– Vis dėlto peržvelgus pastarųjų dešimtmečių statistiką matyti, kad onkologinių ligų atvejų kreivė Lietuvoje po truputį slenka aukštyn. Kokios priežastys, jei ne nitratai, gali lemti didesnį sergamumą?
– Blogiausia tai, kad kurdami netikrus baubus ignoruojame tikruosius prioritetus – sakykim, ar dažnai kalbama apie kavos, turinčios Pasaulio sveikatos organizacijos pripažinto kancerogeno akrilamido, grėsmę sveikatai? Atrodo, kaip čia tos kavos negersi... Taip žmogus pats pasirenka ne tik produktus, kuriuos vartoja, bet ir savo likimą. Vėžinių ligų gausėjimo priežasčių yra ne viena. Kancerogeninių medžiagų nustatyta rūkytose žuvyse ir mėsoje, konditerijos gaminiuose, keptuose produktuose, bet žmonės guodžiasi tradicija... O Europos teisė yra liberali – leidžia žmonėms patiems domėtis ir rinktis.
– Tačiau tikrosios onkologinių ligų priežastys nėra patikimai moksliškai nustatytos: vienas žmogus, „surinkęs“ net kelis rizikos veiksnius susirgti vėžiu, juo nesuserga, o suserga kitas, kuris neturi nė vieno rizikos veiksnio...
– In vitro (mėgintuvėlyje) kancerogeninės medžiagos veikia užtikrintai – jos visada jungiasi prie ląstelių DNR ir sukelia mutacijas. Tačiau žmogaus organizmas yra sudėtingesnis nei ląstelių kultūra. Jis visomis išgalėmis stengiasi kovoti su pavojais – veikia įvairios apsaugos sistemos: šalinimo, kepenų detoksikacijos, imuninė ir kitos, kurios gelbsti sveikas ląsteles ir naikina kancerogenų paveiktas bei čia pat išsigimstančias. Ši gynyba gali susilpnėti dėl peršalimo, virusinių ir kitų ligų, amžiaus, streso ir t. t. Todėl žmonės turėtų vengti kancerogenų maiste, nuolatos domėtis ir galvoti, kokius produktus renkasi.
O tokios laidos apie nitratus daržovėse daro mūsų žmonėms meškos paslaugą, nes mes ir taip daržovių suvalgome per mažai – vos 300 g per parą, nors Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja ne mažiau kaip 400 g. Daržovės turi daug vitaminų, mineralų, skaidulinių, antioksidantinių ir kitų biologiškai vertingų medžiagų. Manyčiau, daržovių žalos ir naudos santykis yra maždaug 1:100.
– Kiek esame kalbėjęsi, visuomet buvote nekokios nuomonės apie mūsų maisto kokybę ir maisto gamintojų įpročius – peržvelgę prekybos tinklų asortimentą, radome labai nedaug vertų valgyti produktų. Šįkart stojote kiton pusėn?
– Anaiptol. Aš tik siūlau mažiau bijoti nitratų daržovėse ir galvoti apie kitus daug didesnę riziką sveikatai keliančius produktus. Visuomet sakiau, kad nebūtina visoms Lietuvos įmonėms gaminti maistą, kuris balansuoja ties apatinėmis Europos Sąjungos nustatytomis saugos ribomis. Kodėl gamintojai negalėtų konkuruoti gamindami aukštesnės kokybės, mažiau perdirbtą, nechemizuotą maistą?
Kitas klausimas, ar žmonės tokį įpirktų... Viename prekybos tinkle mačiau jautienos, kurios kilogramas kainavo 70 litų. Kas žino, gal tai reali kokybiškos mėsos kaina? Tačiau, be abejo, didieji mūsų gamintojai, kontroliuojantys visą maisto produktų rinką, orientuojasi į masinį vartotoją, dažnai nesuteikdami sveikesnio pasirinkimo kitiems. Kitaip sakant, net ir turintis daugiau pinigų vartotojas ar tas, kuris nusiteikęs verčiau suvalgyti mažiau, bet kokybiško maisto, mūsų parduotuvėse vargiai rastų daug produktų, kuriuos vertėtų pirkti. Lietuvoje vyrauja pigiausias – ekonominės klasės – maistas.