Tolerancijos muziejus. Smagusis lindis: nuo purvino šokio iki pripažinimo

Trumpai jis vadinamas tiesiog lindžiu, o pridėję žaismingą „hop“, kuris simbolizuoja šuolį, gausime pilną šokio pavadinimą – „lindihopas“. Kitaip tariant, šok per vandenyną ir lindihopo ritmu siausk iki paryčių. Tačiau šis žvitrus šokis, gyvaujantis jau beveik šimtmetį, liaupsių ir pripažinimo sulaukė negreit.

Šokėjai, skaičiuojantys žingsnelius „triple step“ ar „kick ball change“, švelniai provokavo pasipiktinti linkusią visuomenę. „Tai begėdiškai nepadoru!“, – susiėmę už galvos linguodavo konservatyvūs piliečiai, kuriems lindis atrodė toks pats purvinas kaip po nakties siautulio netvarkytos miestų gatvės.

Jungtinėse Valstijose užgimęs lindis lengvino Didžiąją depresiją, tačiau puritoniškoji visuomenė, bijodama naujovių, jį atstūmė.

Padorios šokių salės lindžio netoleravo...
„Kaip taip gali būti, ką jie sau mano šitaip trypdami šokių aikštelėje?“, – tokie pasipiktinimo šūksniai lydėdavo šokėjus. Nebuvo nė kalbos apie toleranciją lindžiui.

Energingo judesio įsuktos moters suknelė imdavo plaikstytis, kai vyras pastumdavo partnerę sau tarp kojų. Visu gražumu šmėsteldavo kelnaitės, kai išmesta į viršų šokėja nusileisdavo aukštyn kojomis apkabinusi partnerio liemenį. Konservatyvūs piliečiai pamatę lindį, jį vadindavo begėdiškai purvinu šokiu.

Purvinu laikytas šokis tapo atgaiva bedarbiams, tačiau privertė suklusti oficialias institucijas. Puritoniškoji to meto baltųjų visuomenė labiausiai piktinosi neva vulgariais, negrakščiais šokėjų judesiais. Fizinis partnerių artumas ir šokio seksualumas gąsdino dorybingus piliečius. Pavojingai seksualu!

Amerikos jaunimui lindihopas leido primiršti ekonominius sunkumus ir nepriteklius. Jauni ir energingi žmonės priešinosi visuomenei šokiu. Lindis tapo ne tik seksualiu, energingu, bet ir maištingu šokiu, kurio negalėjo sustabdyti nei vienas prisiekęs doruolis.

Lindžio ignoravimas ir trumpalaikis susižavėjimas

Intelektualioji visuomenės dalis netoleravo pašėlusio jaunimo šokamo lindžio, todėl lindihopo buvo mokoma vos keliose nepriklausomose šokio studijose ir „gatvės akademijose“.

Amerikos šokių dėstytojų asociacija lindihopą pavadino „trumpalaikiu susižavėjimu, kuris tvers ne ilgiau kaip vieną sezoną“, o šio šokio gerbėjus – „ekonominio nestabilumo aukomis“. Organizacijų nariams drausta mokyti lindį, priešingu atveju buvo grasinama atimti licenciją.

Tad energingųjų lindžio žingsnelių kartais buvo mokoma paslapčiomis. Vis dėlto penktajame dešimtmetyje asociacijos suvokė, kad tokia nuostata yra paprasčiausiai nuostolinga ir nutarė: „Lindihopas negali būti ilgiau ignoruojamas… Jo judesiai turi būti sutaurinti ir pritaikyti padorioms šokių salėms“.

Lindihopo populiarumas Amerikoje ėmė augti po 1940-ųjų. Jis įkvėpė kelis vaidybinius filmus, o Harlemo klubo „Savoy Ballroom“ apsaugininkas Hubertas White'as subūrė šokėjų trupę „Whitey's Lindy Hoppers“, kuri netrukus buvo pavadinta geriausiu šio stiliaus kolektyvu. Be to, „Savoy Ballroom“ tapo pirmuoju nerasiniu Amerikos klubu.

Truputis lindihopo skrydžių į pripažinimą

Lindihopo legenda Frankie Manningas, mokęsis šokti nuo mažumės, 1935 metais jau buvo neoficialus „Whitey's Lindy Hoppers“ choreografas. Šiam šokėjui priskiriamos ir kelios lindžio naujovės: pavyzdžiui, virtuoziškai atliktas akrobatinis „oro žingsnelis“, kai vienas iš šokėjų pakimba ore ir dažniausiai žaismingai maskatuoja kojomis.

Ketvirtajame dešimtmetyje per šokių konkursą pirmąkart parodytas šis žingsnelis tiesiog pakerėjo du tūkstančius „Savoy Ballroom“ klubo žiūrovų.

F.Manningo mokyklos pasekėju tapo baltaodis D. Collinsas, „sutaurinęs“ lindį rafinuotomis ir kur kas labiau techniškomis kombinacijomis.

Persikėlęs į Holivudą, D.Collinsas atidarė savo šokių mokyklą ir nusifilmavo juostoje „Let's Make Music“. Šis filmas išgarsino lindihopą visose Jungtinėse Valstijose.

„Purvinas“ šokis užkariauja pasaulį

Ir kas galėjo patikėti, jog taip smarkiai supančiotas lindis greitai peršoks Atlantą? Per Antrąjį pasaulinį karą į Europą jį atsivežė amerikiečių kariškiai. Jungtinėje Karalystėje greitai šokiui prigijo džaivo pavadinimas, ilgainiui jį imta šokti Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Tačiau lindis ir džiazo muzika kurį laiką dar buvo draudžiami Vokietijoje.

Po karo lindihopo populiarumas ėmė silpti. Veiklą vienas po kito nutraukė garsūs bigbendai, orkestrai ir šokio trupės. Dar mėginta lindihopą gaivinti, prikabinant jam „rock and roll“ etiketę, tačiau į jaunuolių širdis įsiveržė „bitlai“, o kojas pagavo tvisto judesiai.

Labiausiai prie lindihopo atgimimo prisidėjo Švedija, kurioje 1985 metais susibūrė šokėjų trupė „The Rhythm Hot Shots“. Šiuo metu lindis šokamas daugelyje Europos valstybių, turtingesnėse Azijos šalyse, Australijoje, Kanadoje, Argentinoje ir Brazilijoje.

Pomėgis šokti seniai tapo gyvenimo būdu, šokio stilius – bendravimo kultūra. Lindihoperiai mėgsta keliauti, svečiuojasi vieni pas kitus. Lindžio ignoravimo „era“ pasibaigė: dabar juo žavisi, mėgaujasi, o smalsuoliai šūksniais palydi kiekvieną šokėjų triuką ar lengvos suknelės suplazdėjimą ore.

-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.

Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.

Kviečiame kiekvieną savaitę, skaitant rašinius su užrašu: Tolerancijos muziejus., susipažinti su šių reiškinių istorija bei aktyviai dalyvauti Tolerancijos muziejaus konkurse, kur kviečiame rašyti savo mintis apie tai, ko labiausiai trūksta lietuviams.