Ko europiečiai galėtų pasimokyti iš Azijos?

Europai vertėtų mokytis iš Azijos ir tuo pačiu metu kovoti už savo vertybes. Kishore Mahbubani, iškilus Singapūro veikėjas, dažnai aštriai kritikuojantis Europą, buvo neseniai paklaustas, ko, jo nuomone, Azija galėtų pasimokyti iš Europos. Jis atsakė, kad Europa, visų pirma, yra taikos, užuojautos ir bendradarbiavimo kontinentas.

Kultūriniu, istoriniu, religiniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu „Azija“ gal ir nėra tokia pat kaip Europa, tame žemyne kur kas didesnė įvairovė. Tačiau „azijiečiai“ jau seniai stebi Europos eksperimentą. Išsilavinęs japonų elitas žavisi tuo, kad Prancūzija ir Vokietija susitaikė. Ar toks modelis galėtų būti pritaikytas Japonijos santykiams su buvusiais priešais, pradedant Korėja ir baigiant Kinija? Žemyno, kuriame karo tarp tradiciškai priešiškų – arba šiuo metu nuolat konkuruojančių – šalių perspektyva tiesiog išnyko, pavyzdys šiandieną, atkakliai ir nesustabdomai augant Kinijai, yra ypač patrauklus, rašo „European Voice“.

Dalis Kinijos elito neseniai atrado skandinavišką socialinį modelį, tad kinų delegacijos nuolat lankosi Europos šiaurėje, žiūrėdamos, ko gali pasimokyti. Priežastys labai pragmatiškos: jei, šalyje augant socialinei gerovei, kinai jausis saugesni, jie greičiausiai mažiau taupys, o daugiau pinigų išleis, ir taip nuo eksportu pagrįsto ekonomikos augimo bus galima pereiti prie vidaus rinkos plėtros.

Iš kitos pusės, ir europiečiai turėtų paklausti savęs, ko gi jie galėtų pasimokyti iš Azijos.
Žinoma, pagrindinė problema ta, kad pati Azijos samprata yra labai vakarietiška. Dauguma Europos gyventojų laiko save europiečiais, tuo tarpu azijiečiai patys visai nesijaučia esantys azijiečiai. Indijos istorinis palikimas, pavyzdžiui, labai skiriasi nuo Kinijos.

Vis dėlto galima paklausti, ko gi europiečiams verta išmokti iš Azijos. Galbūt vilties, energijos, galvojimo toli į priekį bei smalsumo kombinacijos?

Viltis nėra vien ekonominio augimo rezultatas. Viltis reiškia pasitikėjimą savimi, ir jauni azijiečiai įkūnija šią savybę, tuo tarpu jauni europiečiai – arogantiški, kai mato kiti, tačiau viduje drovūs – dažnai nebeturi „apetito“ ir lieka įsikabinę status quo.

Europiečiai dažnai nesugeba galvoti apie tolimesnę ateitį bei mažai domisi kitokiais nei jie patys. Todėl jie mažai težino apie Azijos istoriją, kultūrą ar kalbas. O daugelis kinų ar indų, baigusių Vakarų universitetus, priešingai, teigia suprantantys, kuo mes gyvename, teigia „European Voice“. Tačiau tai, kad šitiek daug žmonių iš Azijos studijuoja Vakaruose, o vakariečiai į Aziją mokytis vyksta retai, visai nerodo, kad Vakarų mąstymas ir gyvenimo būdas viršesnis. Priešingai, tai tik skurdina mūsų pasaulėžiūrą.

Turėtume atsiverti Azijos pasaulėžiūrai, netgi kitokiems visuomenės modeliams, tačiau tai nereiškia, kad turėtume atsižadėti savo vertybių. Azijiečių taip vertinama „taika, užuojauta ir bendradarbiavimas“ yra tiesioginės mūsų vertybių išdavos, kurias daugelis iš jų laiko „vakarietiškomis“, o mes – dažniausiai – universaliomis.

Azijai stiprėjant, Europos santykių su didžiausia Azijos jėga – Kinija – vertinimas vien per žmogaus teisių prizmę yra gryna iliuzija. Dar daugiau, Europa dabar beveik negali daryti Kinijai spaudimo, o ypač jos vidaus reikaluose.

Iš kitos pusės, Kinijos vyriausybės pyktis, paskyrus Nobelio taikos premiją Kinijos disidentui Liu Xiaobo, neturėtų išgąsdinti europiečių. Pabrėždami pagrindinių Europos vertybių svarbą, visi ES šalių ambasadoriai Norvegijoje turėtų dalyvauti premijos įteikimo ceremonijoje – kurioje, būdamas kalėjime, negali dalyvauti pats laureatas – nepaisant Kinijos raginimų to nedaryti. Tai tiesiog savigarbos klausimas, rašo „European Voice“.