Prašančių pagalbos laiškai dažniausiai atsiduria bendruomenės valdybos narių pašto dėžutėse. „Kaip jūs reaguotumėte, jei skaitytumėte laiškus, kuriuose – vien vargas ir skausmas, prašymai, o kartais ir maldavimai padėti susirasti darbo Vokietijoje, nes Lietuvoje neįmanoma išgyventi?“, - klausė vienos apylinkės valdybos narė Asta.
O laiškų turinys – labai panašus. „Esame tvarkinga keturių asmenų šeima. Vyras dirbo statybose, tokį ar panašų darbą galėtų dirbti ir Vokietijoje. Aš galėčiau valytis privačiuose namuose ar prižiūrėti senelius. Padėkite, nes Lietuvoje su dviem mokyklinio amžiaus vaikais labai sunku pragyventi“.
Retas iš lietuvių, ieškančių darbo Vokietijoje, kalba vokiškai. Dažniausiai minimas minimalus vokiečių kalbos mokėjimas, tačiau visuose laiškuose – didelis pasiryžimas dirbti „bet kokį“ darbą Vokietijoje.
„Vadinasi tas, kuris man rašo laišką su prašymu surasti „bet kokio“ darbo, prašo manęs, visiškai svetimo žmogaus, nors ir lietuvio, parūpinti nekvalifikuotą darbo vietą už minimalų atlyginimą, už kurį susimokėti mokesčius, draudimo, nuomos ir būtiniausias išlaidas maistui bei kelionėms į darbą Vokietijoje yra praktiškai neįmanoma“, - sakė vienoje apylinkėje šiaurės Vokietijoje dirbanti Daiva.
„Taigi aš turėčiau viskuo pasirūpinti, padėti užpildyti dokumentus vokiškai, prireikus vertėjauti ir lydėti po visas institucijas, taip pat surasti gyvenamąją vietą ir t.t. Man vien jau pagalvojus, kad žmogui, nekalbančiam arba prastai kalbančiam vokiškai, turėčiau Vokietijoje buto ieškoti, šiurpas nueina. Jau galiu įsivaizduoti, kaip nuomotojas man dėl kiekvienos smulkmenos skambina ir skundžiasi, kad nuomininkai daro tą ar aną blogai, kad nesilaiko taisyklių ir pan. Siaubas, ne kitaip“, - sakė pašnekovė.
„Bet įsivaizduokite, kaip sunku tokius laiškus skaityti ir žinoti, kad niekuo negali padėti. Kaip surasti tinkamą žodį, kad žmogaus neįžeistum? Man tai emociškai sudėtinga situacija, kurioje jaučiuosi labai nejaukiai“, - sakė Vokietijoje gyvenanti Asta.
Apylinkių valdybos nariams pasipylę prašymai – nauja ir sudėtinga situacija. Apylinkėse vadovaujantys asmenys yra Vokietijos LB nariai, už veiklą bendruomenės gyvenime negaunantys jokio atlygio – dirbantys visuomeniniais pagrindais ir laisvalaikį skiriantys tam, kad būtų palaikomas bendruomenės kultūrinis gyvenimas, organizuojami susitikimai ir tradiciniai renginiai, ieškoma finansinės paramos, išlaikomos patalpos bei užtikrinama savaitgalio mokyklų veikla, kuriose vaikai mokomi lietuviškai.
Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba, reaguodama į susiklosčiusią situaciją, apylinkių vadovams parengė oficialų pranešimą, kuriuo galima atsakyti į visus užklausimus dėl darbo. Jame rašoma, kad „Vokietijos lietuvių bendruomenė yra ne pelno siekianti organizacija, puoselėjanti tautiškumą, lietuvių kalbą, kultūrą bei lietuviškas tradicijas. Darbas bendruomenėje atliekamas visuomeniniais pagrindais, todėl neturime lėšų suteikti pagalbą ieškantiems darbo. Taip pat nesame kompetentingi atsakyti į klausimus liečiančius darbo rinką Vokietijoje“.
Taip pat yra nurodomas adresas, kuriuo galima šiek tiek daugiau sužinoti apie darbo rinką Vokietijoje.
Kalbėdamas Vokietijos lietuvių bendruomenės suvažiavime Brėmene Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus minėjo, kad ambasadai ir lietuvių bendruomenėms Vokietijoje reikia ruoštis ir laukti naujos lietuvių imigracijos į Vokietiją bangos.
Kol kas apie konkrečius pasiruošimo planus nekalbama ir telieka spėlioti, ar atsivėrus Vokietijos darbo rinkai apylinkėse padaugės lietuvių, ieškančių ne kultūrinės programos, ar norinčių savo vaikus mokyti lietuviškai, bet prašančių konkrečios pagalbos, ir kaip bendruomenės, gyvenančios iš minimalios paramos ir surenkamų aukų, galės padėti naujai į šalį atvykusiems lietuviams.
„Į visus gaunamus laiškus dabar tegaliu atsakyti sakiniu „man labai gaila, niekuo negaliu padėti“, - sakė kalbinta pašnekovė, jau 15 metų gyvenanti Vokietijoje.