Įprastai tokios diskusijos, konferencijos, seminarai, kuriuose skamba tie patys nuvalkioti argumentai ir kontrargumentai, yra beprasmiškos, banalios ir nusibodusios. Iš patirties dalyvaujant tokiuose renginiuose galiu pasakyti, kad ideologinis konsensusas neįmanomas – žvilgsnis į žmogų ir pasaulį yra pernelyg skirtingas, o norint susitarti, reikia abiems pusėms atsisakyti kai kurių jo aspektų, o tai galiausiai iškreipia pačią konsensuso objekto prasmę.
Beprasmybė tokiose diskusijose atsiranda ne tik todėl, kad iškyla sunkiai įmanomas (ar neįmanomas) požiūrių suderinimas, bet ir dėl skirtingo disputo lygio, kultūros, skirtingo diskutavimo lygio. Kol vieniems tolerancija yra minimali būtinybė, kurios sąlygai esant galima plėsti kokybišką diskursą apie tolerancijos įgyvendinimo kokybę ar tolesnes kategorijas, savo kokybe viršijančias tolerancijos kaip minimalaus standarto idėją; tol kiti veržiasi diskutuoti apie tolerancijos reikalingumą, naudą ar žalą, nepripažindami tolerancijos kaip visuotinio bendražmogiško pagrindo.
Kitaip sakant, kol vieni kalba viename intelektualiniame lygyje, o kiti – kitame (abejoju, ar tas kitas, žemesnis lygis išlaiko intelektualumo egzaminą), tol tokios diskusijos yra beprasmės. Galima ieškoti konsensuso ir tikėtis, kad nusileidus ir pradėjus diskutuoti primityviomis kategorijomis kaip nors įtikinsime savo teisumu, tačiau ar tai nėra žema? Ar sėdėjimas prie bendro stalo su žmonėmis, kurie pasisako už homoseksualių žmonių eksterminaciją ar už romų bendruomenės iškeldinimą, „diskutuojant“ su primityviausiais argumentais, paremtais fanatišku bukumu, nėra žema? Ir ar tai nėra tos diskriminacinės pozicijos legitimavimas?
Ne paslaptis, kad tolerancijos šalininkai, kad ir kaip tai primityviai ir redukuotai skambėtų, gali naudotis legitimuotu diskursu. Ne tik dėl to, kad tolerancija yra įprasta gerovę nešanti kategorija, bet ir dėl to, kad žmogaus teisės šiuo metu yra vyraujanti paradigma. Tolerancijos skeptikai ar priešininkai, dažnai prasilenkiantys ne tik su žmogaus teisių standartais, bet ir su žmogiškumu, yra tam tikro marginalinio dažnai nelegitimuoto diskurso atstovai. Tokios diskusijos jų poziciją įteisina kaip galimą vieną iš dviejų.
Svarbiausia yra tai, kad tokios diskusijos legitimuoja ne tik antitolerantišką poziciją, bet ir sprendimo galimybę. Tolerantišką ir netolerantišką poziciją pateikiame kaip du sprendimo būdus, du pasirinkimo būdus, dvi išeitis. Atrodytų, tolerancija ir netolerancijos remiamas siekis eliminuoti žmones tėra pasirinkimo reikalas, tapačiai legalus ir legitimus pirmajam sprendimui. Netoleranciją ir paskui ją sekančių pasekmių virtinę tokia diskusija mes ištraukiame iš pogrindžio, iš antilegalistinio, iš antihumanistinio diskurso ir pristatome tai kaip kokybišką ir legitimuotą išeitį iš susidariusios padėties.
Verta pabrėžti etinius tokio proceso padarinius. Svarstydami, ar žmogų reikia toleruoti, ar nereikia, ar norime toleruoti, ar nenorime, abejojame paties žmogaus egzistencijos reikalingumu, mes svarstome, ar norime, kad jis egzistuotų, ar ne. Vaizdžiai tai atrodytų štai taip. Įprastas pavyzdys: mes susirenkame į diskusiją apie homoseksualus ir sprendžiame, svarstome, ginčijamės, ar reikia toleruoti homoseksualumą, ar nereikia, ar prieštarauja homoseksualumas gamtai, kultūrai, ar ne. Štai iškeliamos dvi lygiavertės pozicijos. Naudojama dedukcija paprasta: jei homoseksualumas prieštarauja gamtai, kultūrai, o mes to netoleruojame, tai mes turime tai sustabdyti, pakeisti. Jei tai prieštarauja mūsų kultūrai, tai siekiant ją apginti mes turime teisę homoseksualius asmenis išnaikinti, eksterminuoti.
Kitaip sakant, mūsų diskusija reiškia svarstymą, ar mums reikia tolerancijos, ar ne; ar ji žalinga, ar naudinga. Jei ji žalinga (tautai, kultūrai, gamtai), tai mums jos nereikia, jei mums jos nereikia, tai galime elgtis netolerantiškai, jei galime elgtis netolerantiškai, tai galime smurtauti, engti, išnaikinti, užgaulioti, pašalinti ir eliminuoti bet ką, kas mums pasirodo žalinga. Kaip pastebėjote, tokia dedukcija priklauso nuo mūsų padarytos prielaidos: ar tolerancija žalinga, ar ne. Nuo to priklauso tos dedukcijos išvados ir pasekmės, galinčios pasibaigti primityviausia legitimuoto smurto kultūra.
Apie tokią logiką kalbėjo ir Hannah Arendt savo knygoje „Totalitarizmo ištakos“, pateikusi dedukcinę logiką kaip totalitarizmo įrankį. H. Arendt teigė, kad išvados tokioje ideologizuotoje logikoje visada gaunamos iš pirminės prielaidos, tad pakanka vienos idėjos paaiškinti viskam. Pavojus atsiranda, nes vadovaujantis pirmine nekeičiama prielaida (kad tolerancija yra žalinga), mes susiduriame su absurdiškomis išvadomis (kad žmones galima naikinti), o taip pat, kad žmogaus mąstymas tampa visiškai ideologizuotas ir suvaržytas, priklausantis nuo pirminės prielaidos, kuri yra visos loginės sekos matas.
Taigi mes šiandien svarstome tokią problemą: leisti gyventi tiems, kurie mums dėl kažkokių asmeninių problemų nepatinka, ar juos tiesiog išnaikinti? Štai šią brutalią prasmę slepia tokios diskusijos. Jos bando atrasti, kur žmogus tampa nebe žmogus, kad atsirastų legitimuotas pagrindas sunaikinti tą žmogų be jokių etinių pasekmių. Juk iš čia kyla tie visi primesti stereotipai, mitai, etiketės (iškrypėlis, invalidas, negras ir t.t.), kurie turėtų žmogų paversti nebe žmogumi, o kažkuo kitu, ką galime be jokios atsakomybės sunaikinti kaip nepriklausantį gamtai, kultūrai, normalumui ir t.t. Kaip klaidą, kurią reikia ištaisyti.
Diskriminacija čia svarstoma tokiu pat rimtumu kaip ir tolerancija – štai kur viso to problema. Mes legitimuojame diskriminaciją kaip racionalų aspektą, kaip galimą išeitį. Ir tikrai ne tik tada, kai nusprendžiama, kad tolerancija yra žalinga, bet ir tuo metu, kai dalyvaujame šiame maskarade, kadangi sutinkame su tuo, kad diskriminacija yra alternatyva mūsų tolerantiškai pozicijai, mes su ja diskutuojame, deramės, bandome sudaryti konsensusą. Net jeigu tai darome kilniais tikslais – perkalbėti, įtikinti, parodyti, užmegzti ryšį, mes prisidedame prie diskriminacijos legitimacijos dalyvaudami tame procese, pritardami tokioms taisyklėms, pritardami tam, kad egzistuoja lygiavertė alternatyva tolerantiškai pozicijai ir ta alternatyva yra diskriminacija.
Tad tokia tolerancijos polemika pasižymi ne tik žemu intelektualiniu lygmeniu, konsensuso negalimybe, bet ir diskriminacijos legitimacija. Tokia polemika naudinga tiktai netolerancijos apologetams, nes ji suteikia legitimuojančią tribūną diskriminacijai ir netolerantiškų idėjų sklaidai.
Apmaudu, kad šiandien mokame kalbėti apie toleranciją tik tokiu būdu, žyminčiu mūsų stovėjimą vietoje, o gal net ir ėjimą atgal. Šiandien diskusijų objektas yra tolerancijos naudingumas/žalingumas, o ne tolerancijos įgyvendinimo kokybė, mastas, specifika, kai tolerancijos principo būtinumu nėra abejojama. Tokiose diskusijose, kurios jau seniai peržengusios tą primityvią principo kvestionavimo idėją (kuri tiesiogiai veda į žmogaus egzistencijos kvestionavimą), svarstomas paties principo platesnis įgyvendinimas ir kokybiškumas.
Tokioje diskusijoje kalbama jau apie tai, ar tolerancijos idėja patenkina visus mūsų lūkesčius, ar tolerancijos įgyvendinimas yra kokybiškas, čia svarstomos pagalbinės žmogiškosios kategorijos, keičiančios tolerancijos kaip pakantumo principą – tai ir pagarba, supratimas, empatija, solidarumas ir kitos kategorijos. Čia nėra vietos diskriminacijai kaip alternatyvai, nes diskriminacija ir nėra jokia alternatyva, tai iš esmės destrukcinis reiškinys, o konsensusas su juo veda tik į sisteminį naikinimą.
Tai iš esmės kito, aukštesnio lygio diskusijos, kurių Lietuvoje dar nepastebėjau. Tokių diskusijų pagrindas – tolerancijos kaip esminio gerovės principo pripažinimas, kas reiškia neliečiamos žmogaus egzistencijos pripažinimą ir jos kokybės gerinimą, žmogiškumo pripažinimą. Žodžiu, tokie kolosalūs ir esminiai dalykai, kuriais šiandien su pasididžiavimu abejojame, svarstydami, ką gi čia pasirinkti – toleranciją ar diskriminaciją.
Tačiau kaip mes galime kalbėti apie toleranciją, kai dalyvaujame šiame nešvariame sandoryje prie bendro stalo su diskriminacijos apologetais, kai priimame jų žaidimo taisykles, kai svarstome žmogaus diskriminavimo galimybę. Mes įsiveliame į neetišką diskusiją, kuri prieštarauja esminiams tolerancijos principams ir nuo kurios, jai atsiradus, manau, reikėtų susilaikyti.
Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.