Mes nemėgstame galvoti apie mirtį, nes nematome joje nieko gero. Mes bijome laiko, senėjimo, susidėvėjimo, nuvertėjimo ir išnykimo. Tikriausiai mes taip pat instinktyviai nemėgstame sutikti gatvėje seną meilę, o kartas - ir savo klasiokus. Nes jie primena apie tai, kaip mes pasikeitėme. Ir kad iš vis pasikeitėme.
„Bėga laikas“- pasakome mes seniems pažįstamiems. Toks laiko bėgimas mums neturi perspektyvos, nes po pabaigos mes nematome naujo atgimimo. Gamtoje viskas išnyksta, bet atgimsta. O mūsų galvose - tik išnyksta ir neatgimsta.
Žinoma, mes stengiamės paneigti laiko tekėjimą. Mes lankomės sporto salėse, naudojame kosmetiką ir nevalgome to, ko neleidžia mums valgyti Amžinosios Jaunystės Mokslas. Kurio atradimai mus labai miglotai, bet vis dėlto įtikina burtažodžiais: “antioksidantai, genų inžinerija, ląstelių apsivalymas, jaunystės injekcijos, plastinė chirurgija, eliksyrai ir grybai nuo visų ligų”. Mes tobuliname mūsų erdvę ir visaip įsigudriname sustabdyti laiką:
Vengiame galvoti, kiek mums metų;
Vyrai elgiasi berniukiškai su kompiuteriais ir automobiliais;
Moterys gulasi į lovą su pliušiniais meškiukais;
Fantastai kuria filmus apie nemirtingumą ir užšaldymą;
Plastiniai chirurgai daro iš senių jaunuolius...
Mes atiduodame labai daug jėgų tam, kad užsikabintumėme už šio momento, kad sustabdytumėme jį. Nes tuomet prasidės amžinasis Jaunystės Rojus. Kurio erdvėje smagu judėti – į Kanarus, į Ameriką, į Egiptą. O jei mes paliksime save suvokime, kad ši erdvė ir mes nuolat judame laike ir keičiamės- atsiras nerimas.
Dievas sukūrė erdvę, velnias sukūrė laiką.
Daktaras Faustas žinojo, į ką kreiptis dėl jaunystės - į Velnią. Tik jis vienintelis jam pardavė tai, kuo disponavo: amžinąjį momentą. Nemirtingumą.
Ko gi stebėtis, kad gimtadieniai mums nepatinka? Jie mus pastato prieš šėtonišką faktą: laikas eina. O mums, XXI amžiaus žmonėms, laikas yra linijinis - jis eina tiese kažkur iš už mūsų nugarų į priekį - ten, kur žiūri akys ( dažniausiai truputį į dešinę). Todėl mūsų gyvenimas - ne supimasis karuselėje, o lėkimas į nežinomus tolius. Kažkur tolumoje yra galutinė stotelė. Taškas. Daugiau - nieko. Kas gal kam ir patinka, tačiau daugumai žmonių - ne.
Vadinasi, tam, kad pamėgtumėme gimtadienius, mums laikas turi tapti geru dalyku. Tarkime, karusele. Tuo, kas juda ratu.
Iš tikrųjų gimtadienius šiuolaikiniame, linijiniame laike reikėtų uždrausti. Jie atsirado tais laikais, kai apie laiką buvo galvoti saugu ir netgi naudinga. Tuomet laikas buvo sukurtas ne Velnio, o Dievo. Laikas reiškė cikliškumą. O cikliškumas - tai viltis. Juk jei dabar tau šalta, skaudu, jei tavo darželyje niekas neauga, tai palūkėk: ateis metas, ir vėl pasirodys saulė, vėl bus šilta, ir vėl dygs tavo darželyje maistas. Ir tavo žaizda užgis. Ir meilė tavo ateis, kaip ateina vėl ir vėl kasmet pavasaris.
O jei tu gyveni sausros zonoje - tai rudenį būtinai prasidės lietūs. Ir bus gyvybė, ir bus džiaugsmas. Visa tai yra taip, nes taip buvo ir pernai, ir užpernai, ir prieš daug daug metų. Senėjimas, susidėvėjimas, išnykimas - visa tai darosi labai nesvarbu. Juk cikliškas laikas mums įrodo, kad viskas atsinaujina. Ir tame yra daugiau tiesos, nei šiuolaikiniame moksle. Taip, ir jei pastatyti šalia plastinį chirurgą ir gamtą - gamta pasirodo išmintingesnė.
Jos išmintingumas pasirodo netgi dabar. Ciklai išnyksta iš mūsų sąmonės, bet neišnyksta iš mūsų gyvenimo. O kad ciklai neišnyksta iš moters gyvenimo, ir priminti neverta.
Jei jūs gerai pagalvosite, tai prisiminsite, kad jūsų vertė, patrauklumas, juslingumas, pasitikėjimas ateidavo ne tiek iš jūsų plastinių, protinių ir sveikatingumo priemonių, kiek nežinia iš ko. Ne tuomet jums stabiliai imdavo rodyti dėmesį kita lytis, kai jūs suprakaitavusi išlįsdavote iš treniruoklių salės.
O tada, kai... nežinia dėl kokio ten ciklo jūsų veidas pasidarydavo rausvesnis, judesiuose atsirasdavo gracija, o žvilgsnyje - blizgesys. Ir greičiau atvirkščiai, tik tuomet jums ir kildavo noras mažiau valgyti ir daugiau judėti. Tik tada, kai cikliškumas atnešdavo jums patrauklumą, nors tai ir nesutampa su nuomone: “kurk savo laimę pats“.
Džiaugsmas ir energija ateina netikėtai, kaip siurprizas.
Tik šis siurprizas - siurprizas tik mums, tikinčiais linijiniu laiku ir savo pastangų svarba.
Prisipažinkite: kai jūs nemėgstate savo gimtadienio, jūs nemėgstate ir savęs. Ir žinote, kodėl jūs savęs nemėgstate?
Ne, ne todėl, kad jūsų kojos, plaukai ar dar kas nors neatitinka grožio standartų. Tai smulkmena. Jūs savęs nemėgstate dėl to, kad įsitikinusi, jog visas jūsų patrauklumas - jūsų rankose. Kad tai, jog šiandieną jūsų oda nežvilga - jūsų apsileidimo ženklas. Jūsų, o ne gamtos reikalas. Jūs nemėgstate gimtadienių, nes jie jums kaip priekaištas: na ir ko tu pasiekei?
Mus netgi įtikino, kad viskas priklauso nuo mūsų teisingo pasirinkimo: pasirink tiesingą universitetą, darbą, kremą, teisingą gydytoją ar teisingą kvėpavimą - štai tada tu ir būsi amžinai jaunas. Galų gale emigruok į teisingą šalį, eik į teisingą grožio saloną ir į teisingus jogos užsiėmimus. O jei tu neisi - vadinasi, tu apsileidai. Ir tuomet graužkis per gimtadienius ir kaltink save. Tai tu - tiktai tu padarei save tokią, kad bijai žiūrėti į veidrodį. Ir bijai kalendoriaus. Ir bijai laiko.
Tačiau prisiminus gyvenime įvykusius susitikimus, meiles, džiaugsmo ir harmonijos akimirkas, supranti, kad tai buvo ne tavo pastangos. Tai buvo maži stebuklai. Už kuriuos atsakėme ne mes, o nežinia kokia galinga jėga. Kurios vardo minėti ne valia.
Keista, bet mūsų vargšai protėviai, neturėdami nei kompiuterių, nei anticeliulitinių kremų, – labai tikėjo šia jėga. Ir labai tikėjo laiko cikliškumu. Jie net manė, kad ši jėga vis suka tuos pasikartojančius ciklus. Kokį nors Osirį vis nužudo ir nužudo, o jis vis atgyja ir atgyja.. Koks nors Sansaros ratas vis sukasi ir sukasi. Kokia nors „Jan“ vis virsta ir virsta „ Jin“. Kokį nors Jėzų vis nukryžiuoja, o jis vis prisikelia.
Štai kokie jie buvo, tie mūsų protėviai. Tačiau mūsų tarpe yra žmonių, kurie irgi moka džiaugtis.Jie kažkaip pamiršta savo kultūros įtaigą. Ir intuityviai tiki senais požiūriais.
Ar galime mes vėl padaryti mūsų laiką ciklišku? Ar galime patikėti, kad mūsų patrauklumas priklauso ne vien nuo mūsų pačių? Taip, ir tuomet gimtadieniai grįžta į savo vietą. Pažiūrėkime į žmones, kurie moka džiaugtis viskuo, tame tarpe ir gimtadieniais. Dažniausiai jie:
Neima visos atsakomybės už save ant savo pečių;
Optimistiškai žiūri į ateitį: bus gerai, nes jau buvo gerai.
Todėl jie tikisi iš gyvenimo ir iš savo draugų netikėtų dovanų. Jie tikisi geros nuotaikos ir tortų. Šampano ir kažkokių neregėtų dalykų.
Ką? Jūs specialiai nesitikite? Nes jūs kažkada tikėjotės, o jus nuvylė? Ne tą lėlę padovanojo? iš vis nepadovanojo? Tėvai nemylėjo ir draugai nedraugavo? Ne tuo kūnu gamta apdovanojo?
Taip. Jei negalvosi, jog lėlė - tik plastmasės gabalas, tėvų meilė - tik instinktyvus egoizmas, kūnas - tik sielos pakuotė. Ar jūsų kūnas, ar siela mato dabar šias eilutes? O kas gi jums padovanojo jūsų sielą, gyvybę, meilę, džiaugsmą?
Kiekvienam iš mūsų gyvenime būna pikinių akimirkų. Ne meilės, ne džiaugsmo - tiesiog kažkokios ypatingos harmonijos ir tuomet pajunti, kad pasaulis yra prasmingas ir geras. Atsitinka tai retokai, tęsiasi ne daugiau penkių minučių,- taip suskaičiavo Fiodoras Dostojevskis. Tačiau po jų mes vis iš naujo atgimstame.
Man atrodo, kad gimtadienių nereikia drausti. Tiesiog gimtadieniais reikia vadinti šias atsinaujinimo akimirkas. Kurios eina savo, mums nežinomu ritmu, ir kurias valdo mums nežinomos jėgos. Šios jėgos geros ir šis ritimas - visuomet teisingas.
O tuomet, kai tokia akimirka ateina, pažiūrėkime į žemę po kojomis, į žmones aplink mus, į dangų virš galvos ir tyliai pasakykime sau: “Su Gimimo diena“.
