Vertybinė krizė: ar patriotizmą išstumia istorijos apie vampyrus?

Viešoje erdvėje teko išgirsti valstybės atstovo susirūpinimą, kad jei paaugliai būtų rūpestingiau auklėjami patriotinėmis vertybėmis, jie galbūt liautųsi svaigti nuo vampyrų istorijų ir kitų nesąmonių. Jaunimas nuolat plakamas dėl to, kad jų vertybės tolsta nuo visuomenės ir valstybės gyvenimą vairuojančios kartos. Tačiau ar iš tiesų taip yra? Psichologė Aušra Kurienė kritikams pataria pirmiausiai pasižiūrėti į veidrodį. Jos teigimu, šiuolaikinės istorijos apie vampyrus formuoja gal net teisingesnę vertybinę sistemą nei suaugusiųjų mėgstamas serialas „Seksas ir miestas“.

Vampyrų istorijos puoselėja tas pačias amžinas vertybes

„Supriešinant šias dvi vertybes, vaizdas tampa iškreiptas. Iš esmės turėtume kalbėti apie dvi teisingas tiesas. Viena tiesa yra ta, kad vaikams iš tiesų reikia diegti įvairias vertybes, tarp jų – ir patriotizmo. Sutinku, kad mūsų vaikai turi pakankamai išbalansuotą vertybių sistemą, tačiau jie tik mūsų visuomenės atspindys. Pasižiūrėjus, koks aukščiausio valstybės lygio atstovų vertybių sąrašas, peršasi mintis, kad vampyrai gal net geriau už apkaltos procesą“, - teigė Paramos vaikams centro vadovė.

Anot jos, vaikai, kaip visuomenės nariai, iš tiesų turėtų būti mokomi ir skatinami, tačiau geriausiai sekasi diegti vertybes, kai vaikai mato pavyzdžius. „Manau, visus pradinukus reikėtų vesti į Karo akademiją, kad jie pamatytų, kaip jauni karininkai gauna laipsnį ir kaip kardu į tą laipsnį juos „pakylėja“ prezidentas. Tai nepaprastai prasminga procedūra, žavinti tiek berniukus, tiek mergaites. Ji teikia ne mažiau emocijų, kaip pasakojimai apie vampyrus, joje yra ir romantizmo, ir drąsos, ir išminties. Taigi gali būti įvairių dalykų, kurie vaikams bus patrauklūs ir skatins pagarbą vertybėms“, - svarstė A. Kurienė.

Kita vertus, jeigu mes, suaugę žmonės, manysime, kad tai, kuo vaikai domisi, yra negerai, kad reikia priversti juos domėtis tuo, kas, mūsų galva, yra gerai, turėsime ne tik vaikus be vertybių, bet ir karą su jais. Psichologė ragina suprasti, kokius jų poreikius tenkina susidomėjimo objektas, nesvarbu, kas tai būtų – kompiuteriniai žaidimai, istorijos apie vampyrus, kurios tikrai nė kiek ne blogesnės už istorijas apie indėnus ar keliones, ar dar kas nors.

„Kiekviena karta turi savo rašytojus ir herojus, tačiau vertybės jose yra tos pačios: meilė, ištikimybė, drąsa, amžinos laimės ir amžino gyvenimo troškimas. Šie norai nėra blogi. Suaugusieji galbūt būgštauja todėl, kad jie į šias istorijas įdeda kitokį turinį. Kuo gi serialas „Seksas ir miestas“ yra nors kiek geresnis už vampyrų serialą?“ - klausė pašnekovė.

Anot psichologės, Tėvai tikrai neturėtų gąsdintis, kad jei vaikas mėgsta fantastiką, jo interesai primityvesni. Jei atidžiau patyrinėsime filmus, kuriuos žiūrime mes, pastebėsime, kad jų turinys niekuo nesiskiria, tik kiti herojai ir kitos priemonės.

Susidomėjimas fantastika susijęs su natūralia paauglystės raida. Vienas iš natūralių paauglio poreikių – jaustis galinčiu, kitaip tariant, turėti kokias nors galias. Tai gali būti pripažinimas šeimoje, kai paaugliui leidžiama sumokėti mokesčius internetu, dalyvauti sprendžiant apie šeimos atostogas. Lygiai taip pat jis nori jaustis pajėgus spręsdamas konfliktus arba įveikdamas sunkumus, tačiau realiame gyvenime konfliktai taip paprastai neišsisprendžia, o ir tėvai savanoriškai nesidalina galiomis. Taigi lieka fantazija, kurioje tu gali pasijusti galingas.

„Kita vertus, vaikai supranta, kad tai tik fantazija, o su realybe reikia tvarkytis realesniais būdais. Jie tikrai nepameta skirtumo tarp realaus ir virtualaus pasaulio. Skaityti jiems apie tai, kad dar vienas trylikametis berniukas išgyvena dėl spuogo ir mergaitė su juo nėjo į kiną, gal ir įdomu, bet tai labai apie save, todėl neįkvepia. Kas kita, kai trylikametis berniukas, užsilipęs ant drakono, išgelbsti pusę pasaulio“, - tikino psichologė.

Paaugliams patinka gelbėti pasaulį

A. Kurienė nesutinka ir su tais, kurie nuolat peikia jaunąją kartą už jos domėjimąsi materialiais atributais – telefonais, kompiuteriais, drabužiais ir pan.

„Siūlyčiau patiems peržiūrėti savo vertybių sąrašą ir prisipažinti, kad taip pat rūpinatės madingesniu telefonu, batais, rūbais, baldais. Girdėjau, kad praėjusį savaitgalį visa Lietuva praleido „Prismoje“ ir „Akropolyje“, nes buvo nuolaidos. Vaikai ten tikrai nesiveržė, o jei juos tėvai ir nusitempė, jiems tai buvo kančia. Visiems reikia kažkokių atributų – vieniems mažiau, kitiems daugiau. Ir tikrai nemanau, kad mūsų vaikams jų reikia labiau nei suaugusiems“, - įsitikinusi psichologė.

Pašnekovės teigimu, dar viena dažnai daroma klaida, kai kokia nors etiketė klijuojama visai jaunajai kartai. Pavyzdžiui, „visi šiuolaikiniai vaikai domisi tik kompiuteriais ir kitais brangiais daiktais“. Anot A. Kurienės, yra nepaprastai daug dvasingų, kūrybingų paauglių, kuriems svarbu turėti telefoną ir teisingo modelio kelnes, bet jie taip pat turi ir įvairiausių idėjų – kovoja prieš gamtos taršą, rūpinasi gyvūnais, gelbėja kačiuką, nesirūpindami, kad jis sudraskys jų „superpaltuką“.

„Visais laikais buvo paaugliams patrauklios veiklos, kurios skatino tam tikras vertybes, pavyzdžiui, žygiai, įvairūs susibūrimai. Paaugliams patinka gelbėti pasaulį, kurti jį geresnį. Todėl reikia, kad suaugusieji juos paskatintų arba pasiūlytų kažkokius metodus, kaip tai galima daryti. Ta pati idėja įsiprašyti pas premjerą ar prezidentę su idėjomis gimsta stebint suaugusiųjų pasaulį, kad galima kreiptis, kurti savo parlamentą, burtis į organizacijas. Svarbu, kad vaikai turėtų tokią galimybę, o suaugusieji pripažintų, kad jie tikrai turi nuomonę, tikrai turi rūpestį ir tikrai turi vertybes.

Tie, kurie išdrįsta pasikviesti vaikus į svarbius savo renginius bei paklausti jų nuomonės, dažniausiai būna labai nustebę, kad bendrauti su vaikais įdomu. Labai dažnai vaikai „nurašomi“, nes jie esą vadovaujasi ne tomis vertybėmis. Negi gali vaiko klausti apie atominę energetiką, jei jis domisi vampyrais?“ - ironizavo pašnekovė.

Vertybių kalimo kalvė – ir mokykla

Paklausta, ar mokykla turėtų prisiimti daugiau atsakomybės formuojant jaunosios kartos vertybines nuostatas, A. Kurienė teigė, kad ji tai ir daro – dažniausiai per planinius renginius. Dauguma vaikų perima savo šeimos vertybes – tiek dvasines ir moralines, tiek tautines ir patriotines. Tačiau į mokyklą vaikai susirenka iš labai įvairių šeimų ir kai kurių jų vertybinė skalė galbūt abejotina. Tokiu atveju tikrai niekas kitas, tik darželis, mokykla ar visuomeninės organizacijos, vaikus gali pritraukti į kokius nors susibūrimus.

„Pagaliau mokykla yra sociumas, kuriame vaikai turi išmokti funkcionuoti. Bet kokios vertybės, pavyzdžiui, sąžiningumas, meilė tėvynei, pagarba žmogaus teisėms, negali būti tik galvoje. Tai kasdienio gyvenimo atributai“, - sakė pašnekovė.

Psichologė sutiko, kad paaugliai į šiuos renginius eina ne savo noru, tačiau pabrėžė, kad jie šiuo gyvenimo periodu apskritai viską vertina skeptiškai ir per atstumą. „Net jei paaugliui pasiūlysi skristi į Majamį, pirmiausiai jis turi „užsidėti“ atitinkamą veido išraišką: „Na, gal ir nieko“. Nereikia tokios reakcijos išsigąsti. Jeigu vaikas ateina į renginį ir sėdi – net jeigu jis su ausinukais, nereiškia, kad jis nieko negirdi ir nemato“, - aiškino A. Kurienė.

Anot psichologės, mūsų vaikai – normalios augančios, besivystančios asmenybės, nė kiek ne mažiau normalios nei mes, suaugę, jei mums kaip nors šis žodis tinka. Jie yra mūsų vaikai, todėl tikrai ne blogesni už mus, o gal net šiek tiek geresni, nes yra jaunesni ir daugybė dalykų, kurie mums buvo nepasiekiami, jiems prieinami lengviau.