– Susitinkame Lietuvos televizijoje prieš laidą „Mūsų dienos kaip šventė“. Kuo jums žavus šis projektas?
– Šis projektas nėra toks pretenzingas kaip tie, kur kartu su antros ar trečios kartos dainininkais lygiomis teisėmis dalyvauja ir ką tik iškepti žvaigždūnai. Tokiame man nebūtų malonu dalyvauti. O čia mes visi esame draugai. Su kai kuriais susitinkame po ilgos pertraukos.
– Kokią jūsų gyvenimo dalį šiandien užima koncertai?
– Prieš porą metų įsivaizdavau, kad iš to gyvenu. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Jau daugelį metų mes su Rūta koncertuojame duetu ir mums neblogai sekasi. Niekada nekovojau dėl savo populiarumo, bet dabar mūsų duetas yra ganėtinai populiarus tam tikruose klausytojų sluoksniuose. Koncertų turime nemažai. Tačiau vien iš jų gyventi būtų per daug liūdna – ir finansiškai, ir morališkai. Todėl prieš kelerius metus ėmiausi pedagoginės veiklos – įkūriau vaikų ir jaunimo dainavimo studiją „Abrakadabra“. Tai, ką per daugelį metų gavau iš įvairių mokytojų, dabar stengiuosi atiduoti kitiems.
– Kas yra jūsų mokiniai?
– Mažiausiajai – ketveri, o vyriausiajai – 33-eji. Buvo periodas, kai scenoje šalia gerokai jaunesnių šokėjų jaučiausi nesmagiai. Nemalonu justi tą metų tėkmę. Tačiau dabar, bendraudama su savo mokiniais, jaučiuosi gana patogiai. Žinau, kad aš jiems galiu duoti, be to, ir pati iš jų gaunu.
– Ar esate suskaičiavusi, kiek dainų jau susikaupė jūsų repertuare?
– Neturiu įpročio skaičiuoti nei dainų, nei koncertų. Gal ir baisūs skaičiai išeitų – juk trylika metų dainavau Filharmonijos kolektyvuose, devynerius basčiausi su šokėjomis po užsienį ir jau kokius devynerius dainuoju su Rūta.
– Ar šiandien į sceną žengiate su tokiu pačiu jausmu kaip ir prieš dvidešimt metų?
– Dabar viskas kitaip. Kai buvau jauna, puoselėjau įvairiausias svajones, turėjau tokių siekiamybių, kurių sovietmečiu net nebūtų įmanoma įgyvendinti. Nors buvau profesionali muzikantė – J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje įgijusi smuiko specialybę, – grojau ne tik smuiku, bet ir gitara, pianinu, visuomet į sceną ėjau su didele baime. Nekas pasikeitė, kai ir Maskvoje baigusi A. Lunačarskio valstybinį teatro meno institutą ėmiausi estrados režisūros. Niekada nejaučiau pasitikėjimo savimi. Kiti dėl to mane kartais kaltindavo arogancija.
Dabar į sceną žengiu visiškai rami. Jaučiuosi drąsiai, nes darau tai, kas jau šimtus kartų patikrinta gyvenimo. Žinau net ir tai, kokiu rakursu prieš TV kamerą atsistoti. To jaunatviško azarto jau nebėra, bet malonumas neišnyko. Jei galiu mokyti kitus, vadinasi, ir pati žinau. Man gaila tų savo kolegų, kurie, daugybę metų atidavę scenai, sukaupę daug vertingos patirties, neturi galimybės šiuo turtu pasidalyti su jaunąja karta ir taip užtikrinti sceninės tradicijos tęstinumo.
– Jeigu jums trūko pasitikėjimo, kas jus vedė į priekį?
– Jaunystė. Daugiau nieko nė nereikėjo. Jaunystė, kad ir kokioje srityje dirbtum, visada yra bekompromisė, dažniausiai lydima ir azarto. Jaunas žmogus, kuris dėl išskaičiavimo daro ne tai, į ką linksta jo širdis, yra tikras nelaimėlis.
– Kokių akimirkų jūsų gyvenime būta daugiau – džiugių ar skaudžių?
– Visko buvo. Kūrybiniame gyvenime man vis dėlto sekėsi... Asmeninio gyvenimo nelieskime... Ir tada smarkiai sukausi, daug važinėjau bei daug pamačiau, ir dabar nesėdžiu rankų sudėjusi. Kita vertus, jei dabar būtų įmanoma turint dabartinę patirtį „nusimesti“ kokius dvidešimt metų, gerokai daugiau dirbčiau su savo vokalu, smuiku. Atsiduočiau tam darbui taip, kaip jam atsiduoda sportininkai ar klasikos muzikantai. Tada taip nedirbau – tiesiog žaidžiau. Dabar man be galo gražu žiūrėti į Donatą Montvydą. Žaviuosi juo, kad jis daug dirba, o ne rodo vien tai, kas jam išeina.
– Dažnai sakoma: kam sekasi karjera, meilė – nelabai...
– Kaip čia pažiūrėjus... Negaliu pasigirti, kad asmeniniame gyvenime man sekėsi. Mane ne vienas mylėjo. Kitas dalykas, kad pati nesugebėjau atsirinkti. Esu Svarstyklės ir viską tinkamai pasverti man kartais būna sunku. Ir mano mamai, ir man, ir, matau, mano dukrai nėra svarbu, kad visą laiką kažkas būtinai būtų šalia. Aš nenorėčiau sutikti su mintimi, kad jei yra karjera, nėra asmeninio gyvenimo. Jis buvo, bet negali visko turėti... Yra taip, kaip yra, ir nematau čia jokios tragedijos.
– Ar kada nors meilė jums buvo svarbiau už sceną?
– Niekada. Kai buvau labai jauna ir dainuodavau „Aš mylėjau tave tau nežinant“ ar „Gintarus“, manęs klausdavo, ar dainuodama įsivaizduoju konkretų žmogų. Iš tikrųjų aš visada dainuodavau ne kažkokiam Petrui ar Jonui, o absoliutui, taip, kaip jautė mano širdis ir leido fantazija.
– Jūsų sutuoktinis kompozitorius Mikas Suraučius gyvena Druskininkuose, o jūs – Kaune. Ar su juo jus dar sieja kūrybiniai ryšiai?
– Žinoma. Kas mėnesį su Rūta koncertuojame Druskininkuose. Mikas mums yra parašęs orkestruotes trijų kompaktinių plokštelių dainoms. Pagaliau jis – mano dukters Ievos tėvas. Viskas puiku. Jis man – ne priešas. Tačiau daugiau apie tai neklausinėkite – nepasakosiu.
– Ar tikite posakiu, kad dažnai vaikai pralenkia tėvus?
– Labai noriu tuo tikėti. Ir aš, ir Mikas dėjome daug pastangų, kad duktė nebūtų muzikantė. Nepavyko. Jai šiandien svarbu ir teatras, ir muzika, ir poezija – visi menai. Ji, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, išvažiavo į Angliją, ten užsidirbo pinigų ir baigė Gilfordo šiuolaikinės muzikos akademiją. Dabar dėsto vokalą Birštono meno mokykloje, rengia įvairius projektus, kuria ir dainuoja. Mes gyvename kartu, tad kasdien po keletą valandų aš kenčiu nuo jos vokalo pratybų. Tikiuosi, kad ji pralenks ir mane, ir tėvą. Kiek galėsiu, tiek jai padėsiu.
– Kokiems žmonėms pati esate dėkinga už tai, ką šiuo metu turite?
– Man gyvenime sekėsi sutikti daug puikių žmonių. Man be galo daug davė mano pirmasis smuiko mokytojas Rimas Čekuolis. Iki šiol naudojuosi jo patarimais. Esu laiminga, kad keliai mane suvedė su Vytautu Kernagiu tuo metu, kai jis dirbo Filharmonijos Estrados skyriaus režisieriumi. Tik jo dėka atsidūriau Maskvoje ir pas Andrejų Nikolajevą, kuris mokė ir Alą Pugačiovą, baigiau estrados režisūrą. Pagaliau ir Mikas mane daug ko išmokė. Žodžiu, turėjau nemažai mokytojų, kurie mane mokė pažinti sceną. Dabar privalau visa tai perduoti kitiems.
– Ar jaučiate, kad bėgant metams keičiasi jūsų požiūris į sceną?
– Nesikeičia, nes esu iš tų dainininkių, kurios turi rimtą muzikinį išsilavinimą. Esu smuikininkė, turiu klasikinius pagrindus. Klasika – visų menų pagrindas. Į lengvąją muziką atėjau ne nuo primityvaus „popso“. Žavėjausi tų laikų geriausiais džiazo ir roko atlikėjais: „Queen“, Areta Franklin, Luisu Armstrongu. Nuo pat pradžių mano repertuare buvo aukšto lygio kūriniai. Ir dabar niekas nepasikeitė. Tais laikais dirbant Filharmonijoje teko dainuoti ir tai, kas man nepatiko, bet net ir nepatinkančius dalykus galima atlikti taip, kad jie taptų patrauklesni. Svarbu, kaip visa tai darai.
– O su metais ar pasikeitė jūsų charakteris?
– Labai. Tapau gerokai pakantesnė, priimu kur kas daugiau kompromisų, tačiau visai neseniai įsitikinau, kad tų kompromisų nelabai ir reikia, nes iš tiesų turi daryti tai, kuo tiki, elgtis taip, kaip geidžia širdis, bet kad tai nekliudytų kitiems žmonėms. O jei pradedi kažkokius sandėrius, spekuliacijas, vis tiek visa tai apsiverčia blogąja puse į viršų ir neatneša nei naudos, nei laimės.
– Sakėte, jog devynerius metus blaškėtės po užsienį. Ar nesinorėtų šio laikotarpio išbraukti iš savo gyvenimo?
– Šis laikotarpis taip pat davė tam tikros patirties. Tik tada, dirbdama daugelyje Europos šalių, to nesupratau. Buvo be galo sunku: dirbi, vargsti, nemiegi naktimis, trankaisi traukiniais, be to, ir pinigai dabartiniu supratimu buvo visiškai elgetiški... Tačiau gyvendama ant ratų labai daug išmokau ir supratau. Kita vertus, tie metai iš manęs daug ką pavogė. Tuo metu mano dukra augo, rūpesčiai gulė ant mano mamos nugaros, maža to, ir asmeniniame gyvenime daug netekau. Tačiau čia reikia kaltinti ne mane, o tą laikotarpį – tuo metu čia nebuvo ką veikti.
– Ar gerai menate momentą, kai suvokėte, kad tolesnis jūsų kelias – scena?
– Tai buvo vaikų darželyje. Juokinga, bet aš be sausainių ar saldainių nieko nedainuodavau ir nedeklamuodavau. Ar čia ne profesionalo poelgis? Kai visi manęs prašydavo padainuoti ar padeklamuoti, jau tada jusdavau, kad už šį darbą esu verta honoraro. O jeigu rimtai, man buvo pavydu, kai brolis pradėjo griežti smuiku. Norėjau nuo jo neatsilikti. Jau šešerių pradėjau ir pati. Pasirodė, kad sugebu ir galiu. Be jokio konkurso patekau į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą.
– Prisimenate savo pirmąją dainą, kurią sudainavote didžiojoje scenoje?
– Dabar jau nebeprisimenu. Tik žinau, jog baigusi J. Tallat-Kelpšos konservatoriją darbui pasirinkau Varėną, kad galėčiau gyventi ir dirbti su vokaliniu instrumentiniu ansambliu Druskininkuose.
– Ar iki šiol nešiojatės širdyje labiausiai įstrigusį komplimentą?
– Tokio vieno neturiu. Iš tiesų jų sulaukdavau ir dabar sulaukiu nemažai. Nemažai gaunu SMS žinučių nuo žmonių, kurių net nepažįstu. Dabar žmonės manęs dažniausiai klausia, kur mano smuikas, kuris mano pasirodymams suteikia ypatingo žavesio.
– Ar šiandien turite stipriai spausti stabdžius, kad išlaikytumėte sceninę formą?
– Jei sąžiningai, tai turėčiau pasakyti, kad jeigu daryčiau viską, ką noriu – drybsočiau, nieko neveikčiau, – būtų blogai. Aš mėgstu plaukioti baseine, anksčiau dviračiu nemažai važinėdavau. Mėgstu ir saldumynus, tačiau tortų nekapoju. Jaunystėje visada buvau liekna, bet tada ir nevalgiau, nes tiesiog neturėjau apetito. Dabar mėgstu smaguriauti. Kartais priaugu keletą kilogramų, bet dėl to iš proto nesikraustau, nes manau, kad subrendusi moteris neturėtų barškėti kaulais...
– Kada buvo sunkiau – kai buvote jauna, bet jautėtės suvaržyta ir negalinti įgyvendinti visų svajonių, ar dabar, kai visi keliai atviri, bet jau metai ne tie?
– Mama mane išmokė į gyvenimą žvelgti filosofiškai. Jaunystėje galbūt buvo sunkiau. Kai tave smaugia maksimalizmas, kai daugelio dalykų negali suvokti todėl, kad stinga patirties, išgyveni sunkias akimirkas, nes tiesiog į jas skaudžiau reaguoji. Dabar lengviau filosofiškai mąstyti, nes turiu su kuo palyginti, esu labiau išprususi, daugiau patyrusi ir apmąsčiusi. Dabar, kai suima koks erzelis, stengiuosi save sustabdyti ir įžvelgti tik tai, kas yra gerai.
– Nesikuklindama pasakykite, kaip pristatytumėte savo nuopelnus, tarkim, Lietuvos kultūros enciklopedijoje?
– Hm... Lietuvoje kai kurių darbų ėmiausi pirmoji ar viena iš pirmųjų. Pavyzdžiui, aš pirmoji profesionalioje scenoje paėmiau gitarą, paskui smuiką, pirmoji įsigijau ir elektrinį smuiką, uždainavau lietuviško kantri dainas. Kai kiti dainavo tik estradines dainas, aš mėgavausi ir roku, ir kantri, ir kitais stiliais. Kalbant apie estrados režisūrą, matyt, būčiau įrašyta iškart po Vytauto Kernagio. Taip pat esu „Vilniaus bokštų“ laureatė, Antano Šabaniausko konkurso diplomantė. Tikiuosi, kad esu ir neprasta vokalo pedagogė.
– Kaip nusakytumėte dabartinę savo būseną?
– Turbūt esu laiminga, dažniausiai jaučiu pilnatvę. Kartais pagalvoju, jog norėtųsi kažko daugiau, bet suvokiu, kad žmogus neturi nustoti svajoti. Kartais pagaunu save neturinčią ypatingų svajonių, bet užtat turiu begales mažesnių siekiamybių. Todėl viskas yra puiku. Kas gali būti geriau sulaukus brandos už tai, kai gali normaliai gyventi?
– Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą po visų darbų ir įtempto kūrybinio spurto?
– Labai mėgstu keliauti į užsienį viena. Ne nuotykių ieškoti, o ramioje aplinkoje pabūti, pamąstyti, pamedituoti. Man gera su savo mintimis, fantazijomis. Žiūriu į jūrą ir man viskas kvepia, viskas nuostabu. Europos kraštai manęs netraukia taip, kaip šiltieji. Deja, negaliu sau leisti tokio malonumo dažniau kaip kartą per metus. Turėčiau daugiau pinigų – keliaučiau daugiau.