Padarėme poros mėnesių pertauką, dabar norėčiau vėl pabandyti, bet nenorėčiau įvaryti traumos vaikui. Nežinau, ką daryt, ar palaikyti dar iki penkerių namuose, ar bandyti pratint, ar kreiptis į vaikų psichologą.
Beje, darželyje auklėtojos labai geros, niekas jo tikrai nenuskriaudė ten ar pan. Be to, pastoviai aiškinama, jog į darželį eina visi vaikučiai, ten pabūna, po to tėveliai juos pasiima ir tt. Kas keisčiausia, jog vaikas niekad nebuvo prisirišęs per daug prie mūsų ir pan., nebijodavo pasilikt trumpam su svetimais ir t.t. Gal galit ką patarti, dėkui.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti tikrai sunku, kai pasiryžus praplėsti vaiko veikimo ir pasitikėjimo lauką, jis atkakliai atsisako jį priimti. Juk ir taip nėra lengva patikėti savo mažylį, kiek galima numanyti, pirmąjį, kitų priežiūrai. Tačiau sunku - tai nereiškia nereikalinga. Jūsų berniukui jau ketveri metai ir pats laikas pradėti priimti tai, jog gyvenimas nėra vien malonumai. Juolab kad vaikai yra gajūs ir stiprūs aparatėliai, o efektyviausiai jie veikia, kuomet sulaukia tėvų pasitikėjimo ir padrąsinimo.
Kalbėdama apie jūsų berniuko negalėjimą įsilieti į darželio erdvę, norėčiau paliesti dvi temas. Pirmoji ir būtų apie tai, kad vaikai puikiai jaučia savo tėvelių būseną. Ir kuo labiau pastarieji nerimauja, kaip jų atžaloms pavyks prisitaikyti naujoje vietoje, kaip jie priims kitokias, nei namų taisykles, svetimus asmenis – auklėtojas, vaikus, tuo labiau vaikas supranta, kad ten, kur yra siunčiamas, gali būti “pavojinga”. Tėvų įtampa jam yra signalas, kad reikia būti budriam, nes greičiausiai jam ten nebus gera, jis gali būti nuskriaustas.
Dar vienas dalykas yra tiek jūsų, tiek jo žinojimas, kad gali būti ir kita išeitis. Kadangi jūs būnate namie, vaikas žino, jog jis taip pat tam turi galimybę. Ir kiekvieną rytą išbando jos tikrumą. Nepaminėjote, ar su jumis namuose lieka ir mažesnis vaikas. Jei taip, tuomet berniukui dar sunkiau priimti, kad jam reikia kažkur išeiti. O jums tuomet turėtų būti ne svetimas noras auginti “abiem vaikam po lygiai” rėmuose, kas neretai sukelia kaltės jausmą, kad vyresnysis turi išgyventi sudėtingesnius jausmus, uždavinius, gyvenimo reikalavimus.
Taigi tai, ką svarbu įsivardinti pačiai sau, tai ne ar vaikas pasiruošęs eiti į darželį (penkerių metų jis vargu ar bus labiau nusiteikęs tokiam žygiui nei dabar), o ar jūs esate pasirengusi jį išleisti iš savo šiltų namų. Ir nieko baisaus, jei norite toliau auginti savo vaiką.
Būti su juo ir kiek įmanoma ilgiau džiaugtis jo vaikyste ir jį džiuginti buvimu namuose. Tačiau svarbu atpažinti, kas yra didesnis: noras būti kartu ir požiūris, jog namuose vaikas gali gauti daugiausiai, ar jūsų nerimas atsiskirti nuo sūnaus. Jei pastarasis ima viršų, vertėtų priimti, jog vaikas augdamas reikalaus vis didesnės laisvės, tad geriau ją suteikti palaipsniui, pasitikint, jog ne tik jūs galite juo pasirūpinti, bet ir kiti žmonės, o labiausiai jis pats.
Pasitikėjimas vaiku ir siuntimas informacijos jam, jog jaučiatės saugi dėl to, kad jis išeina į darželį, yra pirmasis berniuką gelbėjantis, paremiantis žingsnis. Antrasis – jūsų konkretumas ir aiškumas, jei vis dėl to nuspręsite sūnų vesti į darželį. Berniukas turi aiškiai žinoti, jog nuo šiol jis turi savo “darbelį” – darželį. Ir į jį eis visą savaitę, keturias ar tris dienas.
Nepilnos savaitės lankymas taip pat yra variantas. Tarkime, kurį laiką jis eis tik pusę dienos. Nes visi nauji vaikai neturi tokios privilegijos pasilikti darželyje miegoti. Ir tik kai jie tampa ne svečiais, o darželio nariais, jie gauna prizą – galimybę miegoti pietų miegą darželyje. Tą pačią informaciją galima pateikti visai iš kitos pusės.
Vaikų prisitaikymas prie darželio aplinkos gali užtrukti iki pusės metų. Jie gali išsiskirti nenoriai, jaustis prislėgti, tačiau tai yra normalu. Pabandykite prisiminti, kiek laiko vyko adaptacijos periodas paskutinėje jūsų darbovietėje. Kiek ilgai pabudus ryte suspausdavo skrandį, kad reikės eiti į nepažįstamą kolektyvą, taikytis prie naujų taisyklių ir panašiai. Vaikui tai yra nauja, jam neįprasta ir dėl to sukuria iššūkį visa tai priimti.
Sunku jam pasidaro tuomet, kai iš tėvų reakcijų jis mato, jog jam nepavyksta. Kad jie netiki, jog jis sugebės, kad yra pakankamai savarankiškas. Kita vertus, tai yra galimybė valdyti tėvus, kuomet jie nėra tvirtai ir konkrečiai apsisprendę.
Berniukui svarbu gauti kuo daugiau palaikymo ir padrąsinimo, jo jausmų priėmimo (kai berniukas verkia, neprašyti jo nusiraminti, o atspindėti: “tau labai liūdna palikti mane namuose”, “sunku eiti į darželį”), nedalomo laiko su tėvais ir ilgainiui darželis taps vis mažesniu iššūkiu, pavirs į tokią pačią saugumo zoną, kokia dabar yra namai.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
