Įkalbinėjimai pagalvoti ir sugalvoti ką nors įdomesnio nedavė rezultatų. Supratom, kad nepavyks, tad beliko tik susitaikyti. Guodė bent tai, kad vaikinas tryško gyvenimo džiaugsmu, tad vylėmės, kad ta „juodoji skylë“ jo nepraris.
Bet, pasirodo, velnias ne toks jau baisus, kokį jį piešia. Vaikinukas puikiai susitvarkė su užduotimi, ir kambarys dabar gražesnis. Na, tikiuosi, kad jam labiau norėsis jį tvarkytis:) Ką teko išgyventi iki šio rezultato? Numarinom nemažai savo brangių nervų ląstelių, nes visi pamokymai, kad prieš dažant reikia pasiruošti kambarį, uždengti baldus ir grindis, išnešti daiktus, atsimušdavo kaip į sieną: „Jūs ką, galvojat, kad aš visai durnas ir nieko nežinau?“ „Na, ne, nedurnas, mes tiesiog primenam..."
Bet kai reikia visko čia ir dabar, galvoti nėra kada. Tad daiktai ir baldai remontą išgyveno kartu - monitorius, pvz., kantriai iškentė kibirą dažų ant savo galvos - ryte šis vaizdas mane galutinai išvertė iš kojų... Tačiau vaiko užsidegimas džiugino ir supratau, kad badymas pirštu nepadės. Nuostolių beveik nėra, na, jei neskaičiuosim tų nervų ląstelių.
Greitai vaikai užauga... Ir kai prasideda tas permainų metas, tai tik spėk vyniotis su savo mąstymu paskui... Ieškok kompromisų, priimk iššūkius ir atidžiai stebėk savo šviesoforo uždegamus signalus - kad nedegtum vien tik raudonos šviesos, kai taip norisi viską išbandyti, nes tada būsi jau sugedęs šviesoforas, o eismas vyks nevaldomas savo eiga...
Psichologės Vaidos Platkevičiūtės komentaras
Matyt, nemažai paauglių, perskaitę šį pasakojimą, šiek tiek pavydės, kad yra tėvų, kurie susitaiko net su juodu kambariu savo namuose ir visa tai vardan jų vaiko gyvenimo džiaugsmo, savarankiškumo, mokymosi ne tik kurti idėjas, bet ir jas įgyvendinti bei prisiimti atsakomybę už pasirinktus ir žengtus žingsnius. Šiame amžiuje suaugusiųjų pasitikėjimas ir leidimas patirti pačių netikėčiausių idėjų pasekmės yra be galo svarbus aspektas asmens vystymuisi.
Išties paaugliui labai svarbu, jog jį priimtų kaip suaugusįjį, kurio mintys, jausmai bei pasirinkimai yra verti dėmesio ir palaikymo. Jie ypatingai skaudžiai reaguoja į kritiką, nepritarimą, pamokymus, draudimus ar abejones jų jėgomis. Dėl to nenuostabu, jog ir jūsų sūnus bandė atremti klausimus ir geraširdiškus patarimus, kad nepradėtų abejoti savo sumanymo vertingumu ir jo neatsižadėtų. Juoda siena, pakeista šukuosena neretai yra ne tik asmenybės tapatumo išraiška, bet ir noras pademonstruoti savo galią, troškimą veikti ir stebinti pasaulį savo vidiniais išgyvenimais, mintimis ir elgesiu.
Tai, jog berniukas turėjo galimybę nudažyti savo kambarį juodai, jūs netgi ištvėrėte ne iki galo pagal jūsų įsivaizdavimą vykusį procesą ir, be viso to, esate ganėtinai patenkinti rezultatu (tikiuosi, jūsų sūnus apie tai žino) kalba apie jūsų atvirumą ir nemažą pasitikėjimą sūnumi. Net jei kai kur teko paaukoti savo ramybę, išgyvenote įtampą dėl to, kuo viskas baigsis, rezultatas, mano galva, pasiektas nemažas: savimi labiau pasitikintis paauglys ir tėvai, kurie atrado, kad raudonas šviesoforo signalas nėra vienintelė šio įrenginio spalva.
Taigi važiuoti su savo paaugliu mokate puikiai. Dėl to vienintelis šios temos aspektas galėtų būti triukų darymas kelyje, kurie leistų patirti smagumą keliaujant su savo sūnumi. Ir čia vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną šviesoforo spalvą – geltoną. Paaugliai gali pateikti pačias įvairiausias provokacijas. Kad jūsų santykis netaptų priklausomas nuo galimybės pritarti ar nepritarti fantazijų įgyvendinimui, nebūtų pagrįstas baime supykdyti sūnų ar pataikavimu jam, svarbu leisti sau neskubėti ir pamąstyti. Net jei taip neatrodytų, paaugliams svarbu ne tik laisvė, bet ir žinojimas, jog jo tėvai yra pajėgūs sustabdyti ne pačius išmintingiausius jo sumanymus ar kitų žmonių pasiūlymus jam.
Dėl to išgirdus paauglio prašymą, reikalavimą ar informaciją apie jau padarytą sprendimą, nederėtų reaguoti greitai. Tiek sau, tiek vaikui verta pasakyti, jog norite pagalvoti. Ir iš tikro atrasti vidinę nuomonę apie vaiko norą ar pasiryžimą. Ir jei pajustumėte ar vis dėl to rastumėte daugiau argumentų prieš nei už, svarbu ir įvardinti vis dar turimą galią įtakoti sprendimus ir jiems leisti arba neleisti įsigalėti. Pateikti savo sprendimą su pagarba ir be smerkimo. Per savo asmens pasirinkimą: „Aš žinau, kaip tau svarbu tai padaryti, bet aš negaliu tau to leisti“. Ir visame tame svarbiausia priimti vaiko teisę supykti dėl jūsų pasirinkimo, nuliūsti ar patirti kokį kitokį jausmą.
Dar vienas stabtelėjimo atvejis reikalingas tada, kai jaučiate, jog paauglio pasirinkimas sukelia dviprasmiškus jausmus: neįprasta, bet, rodos, nieko blogo. Kad ir juodos kambario sienos. Juk iš esmės jos nedaro jokios žalos. Gal net konstruktyvus parodymas, jog ta juoduma egzistuoja jo viduje ir kad būtų saugiau, žmogus nusprendė parodyti ją visiems, pats į ją ilgiau pasižiūrėti ir gal atrasti buvimo su ja būdą. Tačiau natūralu, kad pirminė jūsų reakcija buvo pasimetimas, bandymas perklausti, ar tikrai to reikia, gal galima save išreikšti kitokiu „projektu“. Tokiomis situacijomis sau į pagalbą galima pasitelkti taip vadinamą aktyvaus klausymo metodą.
Jis yra apie tai, jog išgirdus vaiką kalbantį, svarbu ne komentuoti tai, ką jis sako, bandyti kaip nors koreguoti jo mintis ar klausinėti, o tiesiog sureaguoti į jo suteikiamą žinią apie tai, kaip jis mąsto, jaučia ar renkasi. Tai tiesiog atkartojimas, kuris leidžia paaugliui jaustis girdimam, suprastam, įgalinamam pačiam ieškoti išeities. Atkartojimas vaiko žodžių, kitaip nei klausimai ar komentarai, nesužadina jo noro gintis, teisintis ar žūt būt išsaugoti savo poziciją. Kartu su jumis jis pats gali svarstyti ir atsakyti sau, kiek išmintingi jo pasirinkimai. Kita vertus, jūs taip pat galite geriau suprasti jo minčių eigą ir troškimo reikšmę.
Taigi paauglio kelionė toli gražu neprimena važiavimo autostrada. Tai atkarpa, pilna perėjų, sankryžų ir netikėčiausių posūkių. Ir išties, tėvams svarbu būti šviesoforu, kuris rodytų daugiau nei vieną signalą, o geriausi - visus tris.
Beje, galiu labai rekomenduoti vieną knygą, kurią svarbu perskaityti ne tik vaikus auginantiems žmonėms...
Julija Gippenreiter „Bendrauti su vaiku Kaip?“, 2008 m.
-------------------------------------------------------------------------
O kaip sekasi Jums? Pasidalinkite savo išgyvenimais: kokią staigmeną jums pateikė vaikai, kaip jūs pasielgėte ir kokį sprendimą priėmėte. Mums visiems tai bus auklėjimo pamoka, o atrinktas istorijas pakomentuos psichologė Vaida Platkevičiūtė.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite elektroniniu paštu psichologui@delfi.lt.
