Gyvenimo cikle virusas dauginasi panaudodamas užkrėstos ląstelės biocheminius mechanizmus.
Nepriklausomai nuo užkrečiamos ląstelės tipo, visi virusai gyvenimo ciklo metu atlieka tuos pačius veiksmus:
1. Viruso dalelės prisijungia prie ląstelės.
2. Į ląstelę iš viruso patenka genetinės instrukcijos.
3. Viruso genetinė medžiaga pasinaudoja užkrėstosios ląstelės fermentiniais mechanizmais.
4. Fermentai sintetina naujų viruso dalelių komponentus.
5. Naujai susintetinti komponentai susijungia ir sudaro naujas virusų daleles.
6. Naujos virusų dalelės, plyšus ląstelei, patenka į aplinką.
Visi virusai apvalkalo išorinėje pusėje turi kokį nors baltymą, kuris „jaučia“ arba „atpažįsta“ tinkamą užkrėsti ląstelę. Šis baltymas prijungia virusą prie užkrečiamos ląstelės membranos. Kai kurie virusai su lipidiniu apvalkalu gali prasiskverbti tiesiai per ląstelės membraną, nes ir viruso, ir ląstelės išorinė dali būna lipidinės.
Tokie virusai, kurie su apvalkalu į ląstelę nepatenka, savo turinį (genetines instrukcijas, fermentus) į užkrečiamą ląstelę turi sušvirkšti. O virusai, kurie susilieja su ląstelės membrana, tiesiog išleidžia savo turinį į ląstelės vidų. Tačiau abiem atvejais rezultatas būna tas pats.
O kas vyksta ląstelės viduje?
Ląstelės viduje viruso fermentai perima užkrėstosios ląstelės fermentų vaidmenį ir pradeda gaminti viruso genetinių instrukcijų kopijas bei naujus viruso baltymus panaudojant tas viruso genetines instrukcijas ir ląstelės fermentus. Naujos viruso genetinės instrukcijos patalpinamos naujuose baltymų apvalkaluose ir tokiu būdu pasigamina nauji virusai.
Pasigaminus pakankamam kiekiui virusų, jie užkrėstąją ląstelę palieka vienu iš dviejų būdų
• Ląstelei plyštant (įvyksta lizė) ir žūvant.
• Virusams atitrūkstant su dalimi ląstelės membranos (atsipumpuruojant). Tokiu būdu ląsteles palieka virusai su lipidine membrana. Šiuo atveju užkrėstoji ląstelė nesunaikinama.
Iš ląstelės į aplinką patekę virusai gali atakuoti naujas ląsteles. Vienas virionas gali pasidauginti į tūkstančius naujų dalelių, todėl virusinės infekcijos po organizmą sklinda labai greitai.
Įvykių seka, stebima žmogų atakuojant gripo ar peršalimo virusui, puikiai pademonstruoja viruso veikimą:
1. Netoli jūsų nusičiaudi užsikrėtęs žmogus.
2. Įkvepiate viruso dalelę ir ji prisijungia prie ląstelių, dengiančių jūsų nosies sinusus.
3. Virusas atakuoja nosies gleivinės ląsteles ir sparčiai gamina naujus virusus.
4. Užkrėstos ląstelės plyšta, nauji virusai patenka į jūsų kraujotaką ir plaučius. Dalis nosies gleivinę ląstelių yra žuvusios, todėl į nosies ertmę pradeda tekėti skystis (prasideda nosies varvėjimas).
5. Į nosį nutekantis skystis patenka į ryklę ir jame esantys virusai pradeda atakuoti ryklės gleivinės virusus, todėl pradeda skaudėti gerklę.
6. Kraujotakoje esantys virusai gali atakuoti raumenų ląsteles, todėl galimi raumenų skausmai.
Jūsų imuninė sistema pradeda reaguoti į infekciją ir kovos su virusu metu prigamina cheminių junginių, vadinamų pirogenais, kurie padidina kūno temperatūrą. Karščiavimas iš tikrųjų padeda mums kovoti su infekcija, nes sumažina viruso dauginimosi greitį, nes optimali temperatūra, kurioje dauguma organizmo cheminių reakcijų vyksta greičiausiai, yra 37 laipsniai. Jei jūsų temperatūra pakyla šiek tiek aukščiau, reakcijos sulėtėja. Imuninis atsakas būna aktyvus tol, kol iš organizmo nebūna pašalinami visi virusai. Tačiau jei nusičiaudėsite, į aplinką galite paskleisti tūkstančius naujų virusų, kurie tykos naujų aukų.
