"Manau, kad draugų kiekis priklauso nuo to, ar esi intravertiška, ar ekstravertiška asmenybė. Kadangi pati aš esu intravertė, tai tikrų draugų turiu labai mažai, - sako dainininkė Jurga Šeduikytė. - Sakau "tikrų“, nes „geriausiais“ jų nesu linkusi vadinti. Tikrus draugus patikrina bėgantis laikas ir nutinkantys įvykiai. Tikri draugai – tai ne tie, kurie su tavimi, kai tau smagu ir gera, o tie, kurie būna šalia net ir tuomet, kai jautiesi prastai ir nori kartu tiesiog patylėti.
Pusė mano artimiausių draugų yra iš bendro kiemo, kuriame augome vaikystėje, su daugeliu jų dabar susitinkame Vilniuje. Su šiais žmonėmis išėjome visą gatvės filosofijos mokyklą.
Su tikrais bičiuliais neretai pasimatau vos kartą per metus, bet ir to užtenka, nes esame labai artimi. Tikras draugas niekuomet nespaus susitikti dažniau, nei tau norisi. Aš labiau linkusi vertinti ir tikrinti senus draugus, nei ieškoti naujų.
Manau, kad puoselėjant santykius su draugais svarbiausia yra mylėti ir stengtis suprasti kitą žmogų. Ko aš negalėčiau atleisti savo artimam bičiuliui? Kiekvienai moteriai būtų sunku atleisti savo draugei neištikimybę. Na, o skaudžiausia būna tada, kai supranti, jog nebegali pasitikėti artimu žmogumi.
Pati itin retai prašau kitų žmonių pagalbos, o jei jos labai prireikia, kreipiuosi tik į tris žmones. Tačiau padėti kitam ar padaryti ką nors dėl artimo žmogaus man tikrai nėra sunku. Sunkiausia padėti negalvojant apie save. Duoti, o ne imti.
Nežinau, ką reiškia pradėti dirbti kartu su draugu, nes pirma pradėjau užsiimti muzikine veikla ir tik tuomet grupės nariai tapo mano draugais. Manau, kad draugams kartu sunkiausia dirbti tada, kai nesusikuriama taisyklių. Jei nėra bendrų susitarimų, po darbo labai sunku grįžti „į draugystę“.
Kirilas Glušajevas, aktorius
Manau, kad bendraujant su draugu svarbiausia yra mokėti išlikti kantriam, rūpestingam, stengtis netapti per daug banaliam ir mokėti atleisti. Aš savo draugams atleisčiau beveik viską, galiu tikrai daug toleruoti. Atleidimas kyla iš supratimo, kai bandai išsiaiškinti ir suprasti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė.
Tikras draugas yra tai ne tas, su kuriuo gali pasikalbėti – tai gali padaryti su daug kuo. Tikras draugas pasako tiesą: nors ji dažnai būna labai nesmagi, bet priverčia suklusti.
Be to, draugai gali paskatinti ir įkvėpti naujiems darbams, pomėgiams. Mano kompanijoje jau ne kartą buvo taip, jog vienas žmogus užkrėtė nauja veikla kitus. Štai vienas bičiulis mokėsi fotografijos, tai ir kitas draugas jo paskatintas susidomėjo šia sritimi. O šiuo metu mūsų draugų rate populiari sodininkystė – vienas pradeda, dar vienas susidomi, po jo kitas, ir taip susidaro visa grandinė tuo užsiimančių.
Man nuolat tenka dirbti su draugais, todėl manau, kad darbas ir draugystė gali būti suderinami, jei tik jauti ribą tarp šių dviejų dalykų. Du kartu dirbantys draugai gali puikiai papildyti vienas kitą, be to, iškilus problemai dažnai vienas kuris nors turi pasiaukoti ir nusileisti. Stengiantis išsaugoti draugystę, kartais tenka pamiršti savo principus, bet reikėtų nesiliauti galvoti apie profesinius dalykus.
Greta Gylytė, baleto šokėja
Kadangi man jau sulaukus 10 metų teko palikti gimtąją Klaipėdą ir išvykti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, su vaikystės ar kiemo draugais ryšys nutrūko jau seniai. Taip pat vis rečiau tenka pabendrauti ir su tais, su kuriais kartu mokėmės menų mokykloje. Šiuo metu palaikyti bendravimą pavyksta tik naudojantis internetu. Bet niekuomet nepraleidžiu progos susitikti su draugais, gyvenančiais Kupiškyje, kuriame leisdavau vaikystės vasaras viešėdamas pas senelius.
Mano manymu, tikras draugas yra tas, kuriam gali paskambinti net ir naktį, kuris dėl tavęs gali mesti netgi svarbiausius darbus. Tikri draugai visuomet palaikys, o kartais tam nereikalingi net žodžiai – draugai tai puikiai gali perteikti jausmais, emocijomis. Draugų aš turiu daug, bet tokių, kuriuos galėčiau pavadinti tikrais, tik du. Jais aš pasitikiu šimtu procentų, žinau, kad tai žmonės, kuriems galiu išsipasakoti.
Žinoma, viena geriausių mano draugių yra mama. Su ja galiu būti labai atvira, pasikalbėti. Be to, žinau, jog ji visuomet gerai patars, taigi stengiuosi paisyti jos nuomonės.
Keista, bet patys artimiausi ir geriausi mano draugai yra vaikinai. Su šiais draugais santykiai išsiplėtojo per ilgą laiką. Iš pradžių užsimezgė simpatija ir tik po to bendraujant ryšys stiprėjo, kol virto nuoširdžia ir gražia draugyste. Nors turiu ir nemažai draugių merginų, su vaikinais man visuomet buvo lengviau bendrauti.
Aš tikiu, kad draugai padeda eiti į priekį ir nestovėti vietoje. Vienas iš mano geriausių draugų, kaip ir aš, yra baleto šokėjas, taigi jis visuomet paskatina siekti tikslo, nepasiduoti, žinoti, ko nori. Manau, kad kartais stengiesi ir dirbi ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimų žmonių, stengiesi jų nenuvilti.
Draugystėje turbūt sunkiausia būna tuomet, kai patiki paslaptį, ir draugas ją išduoda. Juk tikram draugui kartais net nereikia sakyti, kad nori, jog išpasakotas dalykas liktų paslaptyje – jis pats turi tai suprasti. Bet aš esu taikus žmogus ir nemoku pykti ar ilgai neatleisti. Kai tik pasiduodu emocijoms, jos labai greit praeina.
Ar dirbti su draugu paprasčiau negu su nepažįstamu žmogumi? Manau, kad su draugu dirbti yra smagiau, tuomet malonesnė darbo atmosfera. Tačiau su kolega, su kuriuo nesieja jokie asmeniniai ryšiai, paprasčiau, nes bendraudama laikaisi atstumo, o su draugu daugiau diskutuoji, leidi sau dažniau pakelti balsą, konfliktuoti.
Saulius Prūsaitis, grupės „Happyendless“ vokalistas
Kokį žmogų aš vadinu tikru draugu? Tokį, kuris supras, atleis, neteis, nepaliks tavęs ir su kuriuo gali kartu pasitikti visus iššūkius. Būtent draugas paskatina veikti ir eiti į priekį. Juk net ir visi rusiški animaciniai filmukai pasakoja apie tai, kaip draugas padeda kitam atrasti save. Tikiu, kad taip yra ir gyvenime.
Ką galėčiau padaryti dėl savo draugo? Bet ką, kas būtų mano galioje. Tačiau puikiai žinau, ko niekada negalėčiau padaryti – permiegoti su draugo moterimi. Man tokie dalykai nesuprantami.
Vienas geriausių mano draugų – grupės gitaristas, su juo draugaujame nuo šeštos klasės. Faktas, kad dirbame kartu, nekenkia mūsų bendravimui. Reikia jausti ribą tarp šių dviejų dalykų. Kai nedirbame, esame puikūs draugai, bet kai kalba pasisuka apie profesinius dalykus ir muziką, tada diskutuojame, pykstamės pamiršę asmeniškumus. Jei dirbi su draugu, nereiškia, jog tam žmogui turi daryti nuolaidas ar gailėtis jo.
*****************************************************
Naujame "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Mini, maksi ir futurizmas: 2011 m. pavasaris
Jo brangenybė kašmyras
Juodoji diktatūra: mitai ir realybė
Primirštieji mados iliustratoriai
25-oji Prancūzijos antikvarų bienalė: neįtikėtinos pasaulio civilizacijos grožio akimirkos
Privati meno erdvė Niujorke
