Kai žmona pirmą kartą sužino, kad jos vyras buvo neištikimas, skausmas būna toks didelis, kad ji vėl nori likti nežinioje. Kai vyras sužino apie žmonos romaną, tai būna tarsi peilio dūris į širdį, ir jis svarsto, kad geriau būtų buvę nieko nežinoti.
Iš tiesų, dauguma santuokos konsultantų pataria klientams nepasakoti sutuoktiniams apie praeities neištikimybę, teigdami, kad žmonėms per daug skaudu su tuo susitaikyti. Be to, jei viskas seniai baigta, tai kam narstyti nešvarius praeities faktus?
Dėl tokios painiavos net geriausius ketinimus turintys vyrai ir žmonos meluoja vieni kitiems, ar bent jau nutyli dalį tiesos. Jie mano, kad nesąžiningumas padės jiems apsaugoti vienas kito jausmus.
Bet kas tai per santykiai? Melas – tai nematoma siena, iškylanti tarp partnerių, tai nutylėta paslaptis, slypinti po kiekvienu pokalbiu.
Nesąžiningumas gali tapti įpročiu, kaip narkotikai. Viena paslaptis veda prie kitos. Jei pradėsite nesąžiningumu saugoti savo jausmus, tai kuo tada baigsite?
Melas kenkia ilgalaikiams santykiams, bet teisybė taip pat gali pakenkti, ypač artimoje ateityje. Nenuostabu, kad daugelis porų vengia sąžiningumo – jos jaučia, kad neatlaikys susidūrimo su tiesa, bent jau ne dabar. Dėl to santuoka miršta lėta mirtimi.
Atvirumas yra kaip injekcija nuo gripo. Iš pradžių trumpai ir stipriai suskausta, bet ateityje sveikata sustiprėja.
Jei buvote neištikimi, argi nemanote, kad tas romanas yra svarbi informacijos apie jus dalis? Kaip jūs tikitės artimai su kažkuo bendrauti, jei negalite atskleisti savo slapčiausių jausmų?
Reikia pripažinti, kad neištikimybė yra kraštutinis melo pavyzdys. Bet “nekaltas melas” taip pat gali būti skaudinantis, kai jis paaiškėja, ir jis yra dar mažiau pateisinamas. Jei prasminga yra sąžiningai atskleisti tokį skaudų dalyką, kaip romanas, tai dar prasmingiau yra atvirai prisipažinti dėl mažiau reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, pirkinio, kuriam sutuoktinis nebūtų pritaręs.
Pasirinkome kraštutinį neištikimybės atvejį, siekdami pabrėžti keistą šio reiškinio prigimtį ir kartu parodyti, koks svarbus yra atvirumas, net kraštutiniais atvejais. Nesvarbu, ar meluojama dėl meilės romano, ar dėl smulkmenų, kurios nuviltų sutuoktinį, būtent nesąžiningumas, o ne atvirumas pablogina reikalus.
Reikia jausti skirtumą tarp skausmo, kurį sukelia neapgalvoti veiksmai, ir skausmo, kurio priežastis yra žinojimas apie neapgalvotus veiksmus. Atvirumas kartais būna skausmingas, skausmas kyla dėl žinojimo, kad sutuoktinis pasielgė neapgalvotai. Bet iš tikrųjų tai pats poelgis yra skausmo priežastis. Nesąžiningumas gali atidėti tą skausmą, bet anksčiau ar vėliau jis vis tiek išlįs į paviršių.
Tiesa dažniausiai paaiškėja, o mėnesiai ar metai, praleisti ją slepiant, ne tik sukelia emocinį barjerą, bet ir sunaikina pasitikėjimą, ją atskleidus.
Nesąžiningumas neleidžia atsirasti suderinamumui. Norint sukurti ir išlaikyti darną šeimoje, reikia žaisti atviromis kortomis. Jūs turite būti sąžiningi dėl savo minčių, jausmų, įpročių, pomėgių, praeities, kasdieninių užsiėmimų, ateities planų.
Jei pateikiate klaidingą informaciją, mažai tikėtina, kad sėkmingai prisitaikysite vienas prie kito. Nesąžiningumas ne tik apsunkina sprendimų paiešką, jis dažnai poroms neleidžia suvokti pačių problemų.
Yra dar viena priežastis būti atviriems. Atvirumas daro mūsų elgesį labiau apgalvotu. Jei visus mūsų veiksmus ir žodžius rodytų per televiziją ir juos galėtų aptarti mūsų pažįstami, pasistengtume vengti neapgalvotų poelgių. Juk nusikaltėliai nevogtų ir nenaudotų prievartos, jei iš anksto žinotų, kad bus sugauti.
Sąžiningumas yra tarsi televizijos kamera mūsų gyvenime. Mes jaučiame atsakomybę už savo veiksmus ir, jei esame atviri, visada juos apgalvojame, nes nesiruošiame jų slėpti nuo kitų.
Atviruose santykiuose neapgalvoti poelgiai yra pataisomi. Blogi įpročiai yra užgniaužiami dar užuomazgoje. Atvirumas apsaugo porą nuo nesuderinamumo – atskleidus nesuderinamus požiūrius ir elgesį, galima juos keisti. Bet jei šie požiūriai ir elgesys lieka paslėpti, jų augimas tampa nekontroliuojamas.
