Ji, kupina jėgų, jaunatviško entuziazmo, nevaržydama savo energetinio srauto, pagriebusi jį už rankovės, tįste tįso ...
Jis, tarsi tėvas, žiūrėjo į ją iš viršaus, mintyse sakydamas: "na na... ir ką gi mes čia pamatysime"...
Jis buvo solidus, daug keliavęs, daug matęs. O čia , tiesiog kreivos pušys nuo vėjo šuorų ir gūsių, smėlis , toli gražu ne pirmo švarumo...kur ne kur vėjo genami plastikiniai gerai praleisto laiko palikimai...
"Ką gi man tokio parodysi..", -mąstė jis, jau bepradedąs nerimauti, ar apskritai vertėjo belstis tokį kelią...
Žiūrėk, žiūrėk, -staiga sušuko ji ir smarkiai truktelėjusi už rankovės privertė solidųjį netikėtai atsisėsti ant kranto (aukštos kopos krašto)...
Skaičiuok, ar matai, kiek jų, ar matai, kad jie tarp čia ir ten, ar matai, kad jo pusė tik šiapus horizonto,-kaip mažas vaikas džiūgavo ji, bandydama jam parodyti visą laivų armadą...
Jis įtempė savo vargstantį regėjimą, prasivalė akinukus ir paklusniai ėmė skaičiuoti laivus- šešėlius...
Ir staiga, netikėtai sau pačiam suvokė, paskui, kad įsitikintų dar ir pasižiūrėjo žemyn, taip- jis ...TABALAVO KOJOMIS, TAIP- KAIP MAŽAS VAIKAS, JIS TIESIOG T A B A L A V O KOJOMIS....
Širdis pradėjo smarkiai belstis į krūtinę, jis pajuto, kokia laimė sėdėti ant pasaulio krašto, sėdėti ne vienam, nes pasaulio kraštas- skirtas dviem, juk turi kažkam šaukte šaukti, kad esi laimingas, pasiekęs tai, ko kiti neįžvelgia ir per visą gyvenimą...Jis švelniai ją apkabino ir giliai giliai pažvelgė i akis...O ten, ten buvo beribė dangaus žydrynė, ten nebuvo krašto...ten buvo pradžia, bet nesimatė pabaigos...
Po daugelio metų...stovėdamas ties jos kapu...jis murmėjo senstelėjusiu bosu: "ačiū tau už pradžią, ačiū už horizontą, ačiū už žydrynę... nepalik manęs ..AŠ IRGI DAR KARTĄ BŪSIU SU TAVIMI TEN...ANT PASAULIO KRAŠTO“...