Esu jaunystėje draugavusi su vaikinu, kai nebuvau įsimylėjusi ir tokiomis aplinkybėmis sunku buvo prisiversti bučiuoti nemylimą žmogų, bet „sugulti“ problemos neturėjau. Būtent dėl tokios patirties man sunku priimti faktą, kad dabartinė mano simpatija nenori šitokios intymumo apraiškos šiaip, be priežasties. Mūsų santykiai daugiau mažiau normalūs, nesipykstam, aistringai mylimės.
Daug kartų bandžiau iškvosti, kur slypi problema: gal mano burnos kvapas nepriimtinas, gal kita bėda? Bet į visus bandymus aiškintis atsakydavo trumpai: „Man tiesiog nepatinka bučiuotis, viskas su tavimi gerai, neišsigalvok“. Vis dėlto vieną kartą yra prisipažinęs, kad su pirmąją savo meile bučiuodavosi ir patiko, bet ji buvo pirma ir paskutinė. Ji labai jį įskaudino, pažemino, paliko. Galbūt tai priežastis, kodėl jis bijo naujų santykių, bijo prisileisti?.. Juk tiek dienų turėjo praeiti, kol jis mane savo galvoje pradėjo kitaip vertinti ir aš iš draugės perėjau į merginos vaidmenį, nors patys santykiai nesikeitė.
Aš dažnai jaučiu jo baimes, kad kažką padarysiu ar pasielgsiu taip, kaip jo buvusioji, nors nuolat tvirtinu, kad mes visiškai skirtingos ir per tiek laiko jau turėjo suprasti, kad esu kitoks žmogus ir prašau, kad manęs nekaltintų josios nuodėmėmis. Draugystės pradžioje (gal apie savaitę) pamenu, bučiavomės į valias, jokių būsimo atstūmimo grėsmių tada nejaučiau, bet vėliau liko tik pakštelėjimai susitinkant ir išsiskiriant, o miegamajame bučiniai apsilanko ne dažniau nei valstybinės šventės.
Kai dabar bandau prisiminti tuos retus atvejus, kai mes vis dėlto bučiuodavomės, tai atrodo, kad tomis dienomis jis jausdavosi kaltas ir gal taip bandydavo prisigerinti, nusimesti kaltę, nes yra ir nuklydęs, ir netinkamai pasielgęs, bet mes visa tai išsiaiškinom, juo tikiu ir pasitikiu, bet tas „bučinių nepatikimas“ drumsčia vandenį.
Esu klaususi visų savo pažįstamų artimesnių vyrų, ar jiems patinka bučiuotis su mylima, jie tik pečiais patrauko ir nesupranta klausimo. Daugiau pažįstamų vyrų nebeturiu, o klausimas vis dar neatsakytas: tai ar galima mylėti ir nenorėti/nemėgti bučiuotis (čia visur turima omenyje, kad bučiniai gilūs, atvira burna, „prancūziški“)?
Pataria psichoterapauetas Olegas Lapinas
AR NORMALU NESINORĖTI BUČIUOTIS
Atrodytų, kas čia baisaus? Ne viską mūsų mylimieji turi mėgti ir ne viską mes privalome daryti, ko nori mūsų mylimieji. Tačiau Jūsų klausimas nėra tuščias, kadangi jis dar kartą parodo, kokią svarbią reikšmę mes suteikiam meilės ženklams.
„Mes“ - tai visi žmonės, kadangi pasitikėjimo, meilės ir prieraišumo mums reikia visiems ir reikia vis daugiau ir daugiau. Ir kiekvienas iš jūsų – ir jūs, ir draugas, siekia to paties - meilės. Jums šį siekį temdo abejonės: galbūt jis manęs nemyli? Ir abejonės šios susijusios su jūsų praeitimi: kai nemylėjote vaikino, tai ir bučiuotis su juo nesinorėjo. O gal dar prisideda prie to jūsų baisi mintis: tik prostitutėms užginta su klientais bučiuotis. Jūs nenorite nemeilės ir prostitute savęs laikyti nenorite. Siekiate meilės su bučiniais.
Tačiau ir jūsų draugas nori meilės. Ir jo šį siekį, kaip ir jūsų, temdo praeitis: štai aš bučiavausi su savo sena mylimąja, o ji mane įskaudino. Taip jau būna: mes kaupiame ir teigiamą, ir neigiamą patirtį. Ir jei kažkada kažkas mus labai emociškai „užkabino“, tą įvykį mes prisimename ir patikime, kad viskas, kas su tuo „užkabinimu“ buvo susiję, yra pavojinga. Pavojinga ta prasme, kad gali vėl sukelti senas emocijas, ir geriau jau tokių situacijų vengti.
Pavyzdžių čia labai daug: jei jūs kažkada nekentėte vidurinės mokyklos – pastebėkite, kaip jaučiatės išgirdusi mokyklinį skambutį. Jei vieną kartą skendote - pajauskite, kaip reaguojate į gilų vandenį. Ir teigiami „užkabinimai“ nuolatos primena mums apie save: štai kažkada jums pirmą kartą susitikus su mylimuoju grojo viena melodija. Ir sukelia ji jums tą nuotaiką vėl ir vėl - užtenka ją išgirsti. Šie stimulai – vaizdai, garsai, kvapai ir pojūčiai - tampa mums savotiškais „trigeriais“, kurie paleidžia vis tą pačią emocinę reakciją.
Taigi, jūsų draugui neigiamos reakcijos „trigeris“ yra bučinys. Jums - vengimas bučiuotis. Susitiko du žmonės su prieštaraujančia viena kitai to paties stimulo reikšme. Ką jums daryti?
Yra du keliai: persimokyti ir priimti šį neatitikimą.
Jei koks nors psichoterapeutas arba jūs pati su draugu imtumėtės iš naujo mokyti save ar jį, jums praverstų taikyti metodiką, kuri vadinasi „senųjų stimulų užgesinimas“ arba kita metodika - neutralizacijos. Tarkime, jūsų draugas sutiktų, kad iš naujo mokytųsi jis pats.
Šis metodas galėtų atrodyti šitaip: jūs susitariate su draugu, kad laipsniškai, labai atsargiai, artinsite savo lūpas prie jo. Tačiau tik tiek, kiek jis gali pakęsti - o kai jau jis nebegali, jūs atsitraukiate. Tuomet jis užsimerkia ir atsipalaiduoja, sukeldamas savo vaizduotėje raminantį vaizdą. Po to jūs priartinate lūpas arčiau - ir vėl iki jo pakantumo ribos. Ir vėl jis atsipalaiduoja.
Jūs tai darote dešimt - dvylika kartų. Kitą dieną kartojate. Ir taip po truputį „užgesinate“ jo reakciją.
Neutralizacija atrodytų kiek kitaip: jūs tuo pačiu metu ir bučiuotumėte jį, ir darytumėte kažką labai malonaus (orgazmas, masažas, neįprastai geras kvapas ar skonis). Jums gali pavykti, jei jūs tiksliai nutaikysite sujungti jam kartu du stimulus – nemalonų ir malonų. Tuomet išeina neutrali reakcija.
Na, o kas, jei visos šios procedūros draugas atsisakytų? Ji gali pasirodyti jam mechaniška, nenatūrali, per daug mediciniška. Jis gali pasakyti, kad tai neteisinga - kodėl turi keisti savo reakciją būtent jis, o ne jūs?
Tuomet jums tektų išmokti priimti jo nenorą bučiuotis. Ką reiškia „priimti“? Tai nereiškia ignoruoti savo pasipriešinimo. Tai reiškia, kad jūs kaip tik labai dėmesingai pastebite, kaip pati reaguojate į jo atsisakymą. Ir atkreipiate dėmesį į jūsų mintį, kylančią įsivaizduojant, kad jis atsisako. Tuo metu, be jokios abejonės, jūsų mintys, vaizduotė ir jausmai eina išvien: „Aha, jis nenori bučiuotis, vadinasi, jis negeidžia ir nemyli manęs“. Jausmai gali kilti tik nemalonūs - pažeminimas, atstūmimo baimė, pyktis, nuoskauda.
Dabar jums reikia įsijausti giliau - į savo kūną. Jūsų nemalonios emocijos ir mintys neegzistuoja beorėje erdvėje - jos kyla būtent jūsų kūne. Jums reikia išnešioti šias emocijas taip, tarsi nešiotumėte vaiką savo pilve. Neverta bandyti reaguoti ar kažką veikti su šiais jausmais - leiskite sau pasikankinti ir kartais grįžkite dėmesiu į savo nemalonius pojūčius.
Praeis dešimt, penkiolika minučių - pojūčiai pasikeis. Praeis valanda - bus visai kitokie. Nepasitenkinimas linkęs „sudegti“. Tik „sudega“ jis laikantis tam tikrų sąlygų: jūs nebandote su juo kovoti, o būtent „išnešiojate“ savyje. Ir antra - jūs nemąstote, nesvarstote ir neanalizuojate savo pasipriešinimo. Jūs tiesiog stebite jį, „būnate“ su juo, tarsi auklė, prižiūrinti miegantį naujagimį.
Ir kas atsitiktų? Šiuo atveju atsitiktų kur kas svarbesnis dalykas nei mokymasis iš naujo. Jūs sau pačiai leistumėte iš naujo mokytis pakantumo. Pakantumas – labai gražus žodis, tačiau kaip būsena nėra pasiekiama maža kaina. Juk pakęsti tenka būtent tai, kas taip nemaloniai „užkabina“. Jums - tai nenoras bučiuotis, kitai - nenoras kartu vaikščioti ir kalbėti, trečiai - alkoholio ar cigarečių kvapas, ketvirtai - knarkimas.
Sutuoktiniai atneša į mūsų gyvenimą aibę visokių dalykų, ir mainais už tai, kad mums ateina geri dalykai, mes turime sumokėti pakantumu. O jis neduotas automatiškai, jį reikia „išnešioti“. Ir kol nešioji, gali atsirasti apsinuodijimo pojūtis.
Iki kokios ribos tai daryti? Iki tos, kur jūs leidžiate sau būti su šiuo žmogumi, išlaikydama savigarbą ir meilę.
Sėkmės Jums,
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
