Lipdydamas gamtos įkvėptą moters kūną, Brahma išreiškė transcendenciją ir pastovumą, romantišką aistrą ir kosminį didingumą, dvasinėje abstrakcijoje paskendusią realybę. Apvalainų formų moteris Indijos mene atspindi paties dievo Brahmos sukurtą pirmąją moterį.”
Indijos estetikos žinovo visiškai nešokiruoja ryškus moterų geidulingumo kūriniuose atspindėjimas. Mažiau išmanančiam žmogui toks reiškinys teikia malonumo ir kartu glumina, skatindamas apmąstyti kūrybinį įkvėpimą, davusį pradžią tokiems gyvybingiems meno kūriniams. Jų įtaka jaučiama ir šiuolaikiniame modernios Indijos tradiciniame mene.
Tačiau didinguose kūriniuose šlovindamas moters kūną, menininko instinktas niekada nepamiršta fakto, kad gamta viską sukūrė tikslingai. Niekas nevyksta atsitiktinai, ir net natūrali forma privalo turėti aukštesnių jėgų paskirtą funkciją. Nepriklausomai nuo meninės išraiškos, kūriniuose (per tam tikrus simbolius) turi būti garbinama ši natūrali paskirtis.
Taigi, toks menas išreiškia save per gamtos formų vaizdinius. Tokioje konfigūracijoje atsispindi pagrindinės gamtos kūrimo priemonės. Iš tiesų, apvaizda apdovanojo moteris atsakomybe pratęsti žmonių giminę. Moters fiziniam kūnui neabejotinai suteikta ši dieviška funkcija. Kaip menininkas išaukština šį moterystės aspektą? Paprastai. Jis pabrėžia matomus anatominius šios aukščiausios funkcijos aspektus. Atkreipkite dėmesį į Indijos menui būdingą moters krūtinės išryškinimą.
Tai gerai apgalvota estetinė strategija, tuo pat metu sukelianti daugybę emocijų, iš kurių stipriausia – motinystė. Anot indų, “moters nuostabumas pasireiškia tuomet, kai jos krūtys pasiruošia atlikti savo svarbiausią funkciją, o speneliai laukia būti čiulpiami.”
Erasmus Darwin savo knygoje “Zoonomia” (1800): Mother and child” rašo: “Kai į šaltą pasaulį atkeliavęs kūdikis padedamas ant motinos krūtinės, jis pirmiausiai pajunta šilumą; tada užuodžia jos pieno kvapą; galiausiai prisilietimo pojūtis apvainikuojamas pieno fontano minkštumu ir švelnumu, šiuo begaliniu laimės šaltiniu.”
“Visos šios malonumo rūšys laikui bėgant imamos sieti su moters krūtų forma, kurias kūdikis apkabina savo rankutėmis, spaudžia savo lūpytėmis ir žiūri savo akytėmis; jis tiksliau suvokia ir įsidėmi motinos krūtinės formą nei kitais pojūčiais pajuntamą kvapą ir šilumą.
Vyresniame amžiuje, išvydę apvalių, banguotų formų objektus, mes prisimename moters krūtų formą. Nesvarbu, ar tai būtų kalvotas gamtovaizdis, ar apvalios antikinės vazos formos, ar meno kūrinys, mes pajuntame tą nuostabos pliūpsnį, suvirpinantį visus mūsų pojūčius; ir jei tas daiktas ne per didelis, norime paliesti jį savo lūpomis, kaip kūdikystėje liesdavome motinos krūtis.”
Kūdikystėje vienintelė palaima yra motinos krūtinė – vaizdinys, iškylantis ir brandžiame amžiuje. Tai begalinio džiaugsmo ir susižavėjimo šaltinis. Anot John Keats, “nuostabus dalykas - tai nesibaigiantis džiaugsmas”. Atsiradusi kūdikystėje, ši didžiausia malonumo idėja įtakoja mūsų estetinį žvilgsnį į pasaulį.
Priežastys, dėl kurių vaikai turėtų būti žindomi motinų, yra svarbesnės nei kas galvoja. Pirmiausia tai psichologinės priežastys. Pagrindiniu mamos ir kūdikio ryšiu tapusi krūtis su nepaprastai jautriu speneliu išreiškia natūralų motiniškos meilės atsiradimo “mechanizmą”. Geriausias maistas kūdikiui – tai maistas, atsiradęs motinos kūne. Kitas maistas – tik pakaitalas.
Nepaisant kūdikio patiriamo malonumo, daugelis moterų teigia, kad žindymas yra pats maloniausias fizinis jausmas, kokį kada nors teko patirti. Nesunku suprasti, kodėl atsirado ši maloni su žindymu susijusi emocija. Žinduolių jauniklių išgyvenimas paremtas maloniais jų motinų žindymo pojūčiais. Geidulingas žindymo elementas gali būti gamtos būdas išsaugoti kūdikį. Tai dar vienas aspektas, kur išryškėja linksmas, džiaugsmingas, malonumo teikiantis gamtos kūrybiškumas.
Pirmąjį maistą žmogus pasiima iš motinos krūties. Tad žavėjimasis moters krūtine yra archetipinis ir istorinis. Jei tikime teiginiu, kad “grožis yra tai, kas traukia”, nenuostabu, kad moters krūtinė yra Indijos meno kronika. Ši prigimtinė trauka yra jaučiama ir tarp vyro ir moters. Kiekvienas išsaugome dalelę vaikiškumo, kurio neatskleidžiame pasauliui. Vyras ir žmona vienas kitam kartu yra ir vaikai, ir tėvai. Tačiau moteris motiniškesnė nei vyras tėviškesnis. Iš tiesų, mama vaikui atlieka svarbesnį vaidmenį.
Havelock Ellis seksualumo psichologija teigia: “Įvairiais zoologijos evoliucijos tarpsniais atrodė įmanoma, kad moterims priskiriamas motinystės funkcijas galėtų atlikti ir vyrai. Gamta atliko daugybę eksperimentų su žuvimis ir paukščiais. Tačiau yra kaip yra. Vyras atlieka svarbų asistavimo, piršimosi vaidmenį, tačiau įvykus apvaisinimui, didžiausią vaidmenį prisiima moteris. Ji atsisako glamonių, kurias taip koketiškai priėmė anksčiau ir tampa savo teritoriją ginančia patele. Motina yra svarbesnė už tėvą.”
Galiausiai motinos ir vaiko ryšį pakeičia žmonos ir vyro santykiai. Santuoka atspindi meilę ir supratimą, nepaisant abiejų partnerių silpnybių ir klaidų. Visų moterų meilės pagrindą sudaro motiniškas švelnumas. Mylimasis – tai didelis vaikas, nors ji gerbia jį kaip vyrą. Kaip sako psichologas K.Gross, “meilė skirta tiek seksualiniam, tiek tėviškam instinktui.”
Įvairiais laikais buvo gerbiamas fundamentalus moters dominavimo giminės pratęsimo procese faktas. Kažkada Romoje nėščiųjų namai buvo neliečiama šventovė, kur net nusikaltėliai galėjo rasti prieglaudą. Kaip matyti iš Renesanso tapybos darbų, gražiausia moteris buvo besilaukianti moteris.
Moterų su aiškiai matomomis krūtimis vaizdavimas mene – tik vienas pagarbos motinystei įrodymas. Yra dar vienas akivaizdus anatominis dalykas, keliantis susidomėjimą. Anot Chaucer, graži moteris pasižymi “plačiais klubais ir apvaliomis krūtimis”, kitaip tariant, tai moteris, geriausiai pasiruošusi išnešioti ir išmaitinti vaikus. Didelės krūtys Indijos mene yra svarbus motinystės aspektas, nes jas gali žįsti kūdikis; platūs klubai svarbu, kad kūdikis galėtų patogiai gulėti.
Reikėtų pabrėžti, kad motinystės išaukštinimas nėra skirtas pagrįsti tradiciniam patriarchaliniam požiūriui, kad moters vieta - namuose. Yra priešingų nuomonių, teigiančių, kad moteris, nepažįstanti aplinkinio pasaulio, negalės gyvenimui jame paruošti ateities kartų.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad motinystė moters gyvenime nėra atsitiktinumas. Nepaisant išskirtinių aplinkybių, kai tik galima, net jei tai sukelia nepatogumų, moteriai nereikia bandyti nusikratyti šios dieviškos atsakomybės, kuria ją apdovanojo gamta.
Išvada: “Patirdami grožį, mes tarsi sugrįžtame namo.” (John O’Donohue)
Malonumas, kurį jaučia kūdikis, prigludęs prie motinos krūtinės, atstoja pastogę nuo žiauraus aplinkinio pasaulio. Oralinis žindimo pasitenkinimas ir visi su tuo susiję malonumai leido išsivystyti kulinarijos menui. Bėgantis iš krūties pienas, pamaitinantis kūdikį, yra moters, kaip dosnumo ir turtingumo, simbolis.
Sigmund Freud teigė, kad krūtis yra pirmasis vaiko erotinis objektas, vėliau įtakojantis jo pojūčius. Grožio pajautimas, paremtas motinos krūtų prisiminimu, įtakojo skulptūros ir kitų menų atsiradimą. Pavyzdžiui, sakoma, kad pirmasis keraminis dirbinys buvo moters krūtis. Motinystės motyvas, vaizduojamas Indijos mene, yra mūsų pasąmonėje glūdinčių archetipinių klodų išraiška.
