Triukšmelis nurimo. Nežinia, ar bent rankos paspaudimu buvo padėkota altruistams mokytojams už tai, kad, užuot nusipirkę kelialapį į šiltus kraštus sau ir savo šeimai, pinigus sukišo į valdiškas sienas ir grindis? Matyt – ne. Atvirkščiai – apie asmeninių pinigų investavimą į visų (gal pagal seną nerašytą taisyklę – visų = niekieno?) turtą prabilę mokytojai valdininkėlių liko nesuprasti.
Niekam iš gausaus būrio švietimo reikalais besirūpinančių specialistų ir politikų nekilo mintis išsiaiškinti: kodėl tas mokytojas toks naiviai idėjiška? Ką uždirba, tą ir atiduoda darbovietės labui. Galima numanyt, kodėl nepaklausė. Ne akli - situaciją puikiai žino. Švietimo funkcionieriai tikina, kad švaistyti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų nėra jokio reikalo – esą mokyklų steigėjai, Europos Sąjungos fondai suteikia visas galimybes vaikus leisti į šviesias, jaukias, tvarkingas mokyklas. Taip rašoma įstatymuose. Realybė – kitokia.
„Savo vaiko čia nė už ką neleisčiau. Vien į sienas pažiūrėjus šiurpu darosi“, - čia politiko, užsukusio į vieną iš Panevėžio mokyklų, žodžiai. Matyt, pataikė ne į tą, kuriai mokytojai iš savo algų bandė suteikti bent jau šiokį tokį estetinį vaizdą.
Viena panevėžietė, nebeapsikentusi piniginių rinkliavų mokykloje, pasiskundė – valdžiai ir žiniasklaidai. Neva tėvai vos ne reketuojami sunešti nurodytą sumą – apie šimtą litų „nuo galvos“ už koridorių remontą. Sakysite – anokie čia pinigai, jei abiturientų baliui negailima ir triženklės sumos – skolinamasi, bet balius padaromas „kaip pas visus“. Ir mokyklos atstovai nieko blogo neįžvelgia – ne susimokėti, o aukoti prašoma ir nėra ko čia purkštauti.
Lietuvių kalbos žodyne auka vadinama dovana, skiriama kam nors sušelpti. „Aukojimas“ prasideda vos vaikas praveria valdiškos ugdymo įstaigos duris. Jei iš valstybinių darželių tėvai ir ten dirbantieji išsineštų savo suaukotus puodelius, stalus, šviestuvus, klozetus, grindų dangą, spinteles ir t.t. – nebe kažin kas liktų. „Neaukoti“ išdrįsta vienetai, nes nuostata – aukodamas tarsi susimoki ir už vaiko ramybę – gaji.
Išsigelbėjimu nuo tokio stichiško ir nesibaigiančio aukojimo turėjo tapti 2 procentų pajamų mokesčio savanoriškas (?) skyrimas. Kam? Dažniausiai - darželiams ir mokykloms. Primygtinio savanoriškumo principu. Nesu prieš aukas mokyklai. Tačiau aukoti – neprašoma. Reikalaujama. Galima suprasti – ne sau reikalauja, ir matyt – neprašinėtų, jei tik būtų galima kitaip.
Kaip ten sakė biurokratas? Mokyklų steigėjai ir europiniai fondai rūpinasi ir švietimo įstaigų remontais, ir šviestuvais. Išvada: nuolatinis kaulijimas dažams, grindims ar suolams prasilenkia su oficialiomis vietinių valdininkų deklaracijomis, su įstatymais, beje – taip pat.
„Tik blogas paukštis teršia savo lizdą. O visokių rinkliavų pasitaiko visose įstaigose“, - priekaištauja triukšmą dėl rinkliavos sukėlusiai panevėžietei interneto komentatorius. Išties. Dauguma jau įprato, kad mokykla turi dvi puses: paradinę, demonstruojamą varžytuvėse dėl mokinių krepšelių, ir – tikrąją. Ji kruopščiai dangstoma ir slepiama nuo aplinkinių. Slėpti visiškai nesudėtinga, nes kol neatsitinka nelaimė, niekam ir neįdomu kas vyksta mokyklose.
Štai Vabalninke moksleivė pradėjo šaudyti mokykloje, nerangiai sukrusta „kažką daryti“, užkrito ant pirmokėlės stiklai – nebėra kaip nutylėti. Niekas neįtikins, kad mokyklų vadovai, mokytojai, švietimų skyrių specialistai, savivaldybių aukšti valdininkai visiškai nieko nenutuokia apie tai, kas iš tiesų vyksta mūsų mokyklose. Žino. Ir abejingai stebi, netgi – toleruoja netvarką, su kuria susigyventa per dešimtmečius. Prisiversti kažką keist – neužtenka drąsos, o gal – ir gebėjimų.
O ir kam pasiskųs nepatenkintieji rinkliavomis tėvai? Kam skųsis patyčias ir psichologinį smurtą mokyklose patiriantys vaikai? Kam įdomūs mokytojų, kenčiančių moksleivių užgauliojimus skundai? „Nieko nežinojom“, „į mus nesikreipė“. O ką jūs padarysite, gerbiamieji biurokratai - profesionalai? Smalsu, ar nors vienas atsakingas už švietimą nuvažiavo į mokyklą ir bent jau pavaidino, kad bando aiškintis – ar teisi mama, besiskundžianti dėl priverstinių rinkliavų.
„Na, tikrai ne vienoje mokykloje tas vyksta. Ypač blogai, kur kelių vaikų klasėje tėvai yra turtingi ir pritaria visokiems mokesčiams, net patys juos inicijuoja. Jie nesupranta, kad kiti gali neturėti pinigų. Kaip skaudu duoti pinigus įvairiems mokyklos užmojams, kai pačiam vaikui kartais gali paduoti tik 1 litą per dieną arbatai su pigiausia bandele“.
Moksleivių tėvai lieja nuoskaudas internete. Bet ne valdininkų kabinetuose. Ten tokios godos paprasčiausiai niekam neįdomios. Nes kabinetuose – visada viskas gerai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!