Ten, aukštai, virš kalnų, debesų
Stovi Dykumų citadelė.
Ar pameni negandas tų laikų,
Kai tavo siela ją ten įkėlė?
Ar meni nykumo pilnas dienas
Ir laiką, skriejusį veltui?
Kai veržias jausmai į padanges šviesias...
O kūnas prie žemės prikaltas.
Dabar esi laisvas, ištrūkęs laukan -
Stebėk šį platų pasaulį.
Jo priešės juodos: mirtis ir kančia -
Su jomis privalai susikauti.
Skamba būgnai ir žvanga kardai -
Jau atlekia Blogio karalius.
Jei jį nugalėsi tvirtybe nūnai,
Svajų išsaugosi šalį.
Tačiau jei viltis žlugs aršioj kovoje
Ir priešas kraupiai šypsosis,
Skubėk į Citadelę, nes tik joje
Tu pergale sau dovanosi!
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją