- Poligamija
- poliginija
- poliandrija
- endogamija
- egzogamija
- įprastinė santuoka
- monogamija
Skirtingais laikotarpiais ir skirtingose kultūrose labai skyrėsi moterų padėtis. Pavyzdžiui, senovės Egipte moterys turėjo lygias teises su vyrais. Viduramžių moterys susidūrė su dviguba atsakomybe – religijai ir santuokai.
Senovėje, o kai kur ir šiandien, šeimos supiršdavo jaunuolius. Šie neturėjo (ir neturi) teisės pareikšti savo nuomonę. Žmonės tuokėsi ne iš meilės, o dėl ekonominių priežasčių.
Kai kurios santuokos vyko pagal įgaliojimą, kai kuriose didelį vaidmenį vaidino kraitis (merginos šeima dovanodavo pinigus ir dovanas jaunikio tėvams), kai kur reikėdavo išpirkti nuotaką (jaunikio tėvai sumokėdavo nuotakos šeimai), kitos santuokos įvykdavo supiršus jaunuosius, tačiau visos buvo paremtos tradicijomis.
Viena beveik visuotinė tradicija yra sužadėtuvių žiedas. Šio papročio ištakos siekia dar senovės Romą. Tikima, kad apvali žiedo forma reiškia vaisingumą. Tuo tarpu vestuvių žiedas simbolizuoja per amžius truksiančią sąjungą. Buvo manoma, kad kairės rankos pirštas, ant kurio maunamas žiedas, nervu ar vena jungiasi su širdimi. Santuoką kaip sakramentą, o ne kontraktą įtvirtino šv. Paulius, vyro ir moters santykius prilyginęs Kristaus ir bažnyčios ryšiui.
Joseph Campbell knygoje “Mito istorija” teigia, kad pirmieji nesavanaudiškos meilės sąvoką išplėtojo trubadūrai 12 amžiuje. Romantika ir meilės nuotykiai išpopuliarėjo tik viduramžiais, trubadūrų laikais.
866 m. popiežius Nikolajus I deklaravo tokį pareiškimą: „ Jei nors vienas iš poros prieštarauja santuokai, ji bus laikoma negaliojančia, net jei sąjunga įvyks”. Šis pareiškimas parodo žmonių apsisprendimo svarbą. Tai tapo svarbia bažnyčios mokymo dalimi.
16 amžiuje įvyko daug vestuvių be ceremonijų ir nedalyvaujant liudininkams. Tuo labai pasipiktino bažnyčia, tad 1563 metais išleistas įstatymas, kad tuokiantis turi dalyvauti kunigas ir bent du liudininkai. Tai tarsi apsaugojo vyrus ir moteris nuo nuodėmės. Tais laikais meilė nebuvo būtinas santuokos komponentas. Po kiek laiko išryškėjo puritonų požiūris į santuoką. Anot jų, santuoka partneriams suteikia galimybę ne tik mylėti, bet ir atleisti.
Daugelis žmonių laikosi požiūrio, kad nėra taip svarbu kokiu būdu žmonės priėmė santuoką. Svarbiausias dalykas yra dviejų žmonių atsakomybė ir įsipareigojimai. Toks požiūris išliko iki šiol.
Senovės Egiptas
Nors neištikimybė buvo smerkiama, moteris už prasižengimą buvo baudžiama griežčiau nei vyras. Poligamija pasitaikydavo labai retai, kadangi nedaugelis vyrų galėjo išlaikyti dvi žmonas ir dvi šeimas. Daugeliui senovės Egipto santuokų buvo būdinga monogamija.
Santuoka pagal susitarimą
Japonijoje egzistuoja dvi santuokų rūšys – vedybos iš meilės ir vedybos pagal susitarimą. Vedybos iš meilės – tai mums priimtina vakarietiškoji samprata, kuomet jaunuoliai susitinka ir apsisprendžia be pašalinių asmenų. Nors praeityje Japonijoje dominavo suorganizuotos vedybos, dabar daugelis jų vyksta iš meilės. Skaičiai skiriasi, tačiau manoma, jog sutartos santuokos sudaro nuo 25 iki 50 procentų.
Moderni sutartų santuokų sistema kažkiek primena aklus pasimatymus Jungtinėse Valstijose. Kai mergina pasiekia tam tikrą amžių (Japonijoje tai maždaug 25 metai), ji su tėvais surašo informaciją apie save, šeimą, kilmę, išsilavinimą, pomėgius, charakterio savybes, interesus bei prideda nuotrauką, kurioje dėvi kimono. Tuomet tėvai išplatina šią informaciją tarp draugų ir pažįstamų, tikėdamiesi, kad šie padės rasti dukteriai tinkamą kandidatą.
Atsiradus susidomėjusiam vaikinui (jis irgi turi pateikti duomenis apie save), jaunuoliai supažindinami. Šie susitikimai dažniausiai vyksta restorane ar prabangiame viešbutyje. Jaunuolius lydi abiejų šeimų atstovai. Jeigu jaunoji pora susidomi vienas kitu, prasideda pasimatymai.
Santuoka traktuojama kaip galimas, tačiau ne neišvengiamas dalykas. Įprasta, jog iki išsirinkdama vyrą, už kurio norėtų ištekėti, mergina supažindinama su 10 ar daugiau kandidatų.
Nors galutinį sprendimą priima patys jaunuoliai, jiems labai svarbi tėvų ir rekomendavusių asmenų nuomonė. Daugelis japonų mano, kad romantiška meilė nėra būtinas sėkmingos santuokos komponentas. Beje, skyrybų skaičius Japonijoje yra mažesnis nei Jungtinėse Valstijose. Be to, iš meilės įvykusios santuokos išyra dažniau nei sudarytos pagal susitarimą.
Santuoka pagal įgaliojimą
Istorija ir teisėtumas
Santuoka pagal įgaliojimą vyksta tuomet, kai tam tikras asmuo atstovauja vieną šalį. Per vestuvių iškilmes, paremtas teisininko dalyvavimu, atstovas talkina vienai iš pusių.
Santuokos pagal įgaliojimą buvo populiarios ilgą laiką. Taip 1810 Napoleonas vedė Mariją Luizą. Pirmaisiais 20 amžiaus dešimtmečiais santuokų pagal įgaliojimą smarkiai padaugėjo, kadangi daug japonių emigravo ir buvo ištekintos Jungtinėse Valstijose, San Franciske, Angel saloje (jos į žmonas atrinktos pagal nuotraukas).
Santuokos pagal įgaliojimą buvo populiarios ir karo metais. Šiuo metu yra tik dvi valstijos, nedraudžiančios šių santuokų. Tai Teksasas ir Montana. Meksikoje ir Paragvajuje taip pat galima susituokti užsisakius paslaugą paštu. Meksikoje nereikalaujama, kad žmogus gyventų toje šalyje.
Santuoka pagal įgaliojimą gali būti suorganizuota per vieną dieną. Nebūtina net atvykti į vietą – už paslaugą, kainuojančią 500-800 dolerių, galima susimokėti kreditine kortele.
Dėl griežtų vedybų įstatymų Izraelyje, poros tuokiasi įgaliojimo būdu per Paragvajaus konsulatą Tel Avive. Pagal Izraelio įstatymus, Vidaus reikalų ministerija turi pripažinti ir registruoti šias santuokas.
Ar valstybė pripažins santuoką, priklauso ir nuo to, ar jos įstatymai reikalauja abiejų šalių prašymo sutuokti ir dalyvavimo ceremonijoje. Santuoka pagal įgaliojimą gali būti panaikinta įrodžius, jog sutuoktiniai negyveno kartu ir po vestuvių nelaikė savęs vyru ir žmona.
Kanadoje santuoka pagal įgaliojimą laikoma galiojančia tik tuo atveju, jei buvo tuokiamasi laikantis galiojančių teisinių formalumų. Daugelyje šalių, taip pat ir Jungtinėse Valstijose, nėra pripažįstamos santuokos, pagal įgaliojimą sudarytos imigraciniais tikslais.
Santuokos pagal įgaliojimą yra nepigios. Žmonėms, norintiems sudaryti tokią santuoką, patartina prieš tuokiantis pasikonsultuoti su teisininku, kuris nustatys, ar santuoka bus teisiškai pripažįstama.
