Nors suprantu, iš kur kyla gerb. V. Mitės nerimas, nemanau, kad jam yra rimto pagrindo. Mano iškelta „trečiojo kelio“ idėja siekia peržengti juodų-baltų kategorijų rėmus vidaus ir užsienio politikoje, o ne balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Geopolitine prasme mes jau esame Vakaruose - ir tai yra bet kokios diskusijos išeitinis taškas. Būtent ši atrama ir leidžia vykdyti racionalesnę užsienio politiką. Susidaro toks įspūdis, jog prezidentė bei premjeras tai suvokia geriau nei kai kurie analitikai ir politikai.
Prieš kalbant apie Rytų kaimynes, pažvelkime trumpam į Vakarus. Nesenai žiniasklaidoje sukilo šurmulys dėl prezidentės D. Grybauskaitės paaiškinimų apie savarankiškesnę šalies politikos kryptį. Kritikos bangoje tarsi išnyko nutylėtas, bet akivaizdus faktas, jog tas savarankiškumas yra suprantamas platesniame Vakarų saugumo ir ekonominio bendradarbiavimo kontekste. Sprendžiant iš jos veiksmų, D. Grybauskaitė siekia artimiau bendradarbiauti su Vakarų Europos šalimis, kurios ne mažiau svarbios mūsų šalies saugumui nei JAV.
Kai kurie politikai ir apžvalgininkai linkę abejoti Prancūzijos ir Vokietijos geranoriškumu Baltijos šalių atžvilgiu, tačiau jie tarsi nesupranta arba nenori suprasti, jog vien tik JAV niekados nesugebės garantuoti Lietuvos saugumo. Juk bet kokia NATO karinė operacija Baltijos regione negali apsieiti be Vakarų Europoje esančios Aljanso infrastruktūros.
Netgi pačioje NATO organizacijoje Vakarų Europos šalių norai ir pasiūlymai turi savo svorį. Prisiminkime 2008 m. NATO viršūnių susitikimą Budapešte, kur, nepaisant prezidento George’o W. Busho spaudimo, Gruzija ir Ukraina negavo Narystės veiksmų plano. Prancūzija ir ypač Vokietija pasipriešino šiai idėjai.
Kita vertus, galime prisiminti ir 1997 m. NATO viršūnių susitikimą Madride. Ten Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis parėmė Baltijos šalių narystės siekius, pabrėždamas savo šalies istorinę atsakomybę Estijos, Latvijos ir Lietuvos atžvilgiu. H. Kohlio pasiūlymu buvo apsistota ties minimalistiniu Aljanso plėtros į Rytus variantu. Tuo būdu buvo išsaugota motyvacija antrai plėtros bangai, kuri mus sėkmingai nunešė į NATO.
Net šie keli pavyzdžiai parodo, jog būtina plačiau ir kritiškiau pažvelgti į mūsų santykių su Vakarų Europa ir JAV problematiką.
Akivaizdu, kad neužtenka vien remtis JAV saugumo pažadais, bet taip pat reikia gilinti mūsų saugumo ir ekonomines sąsajas su Vakarų Europos šalimis. Už tokią „trečio kelio“ politiką ir pasisakau.
O dabar apie Rytus. Grįžtu prie V. Mitės straipsnio, kuriame teigiama, jog „Rusija ir Baltarusija jau surengė kelis bendrus karinius mokymus, galimu priešu arba, tiksliau sakant, grobiu laikydama Lietuvą.“ Iš tiesų tokie gynybinio pobūdžio mokymai buvo surengti dar pernai, tačiau jų „taikiniu“ nebuvo pasirinkta jokia konkreti šalis. Beje, kad per daug nesusireikšmintume, verta prisiminti, jog Baltarusija dar ribojasi ir su Lenkija, Latvija bei Ukraina.
Prieš darant išvadas apie kaimynų karines pratybas, nepamirškime, jog ir mūsų šalyje dažnai rengiami NATO kariniai mokymai. Jei Minskas visus juos traktuotų kaip realią grėsmę, baisu net pagalvoti, kokie būtų mūsų dvišaliai santykiai.
Nesutinku ir su Rusijos bei Baltarusijos suplakimu į vieną priešišką visumą. Tai – dvi skirtingos valstybės su skirtingais požiūriais ir reikmėmis. Pernai A. Lukašenka atmetė Rusijos iniciatyvą kurti Kolektyvinio saugumo sutarties šalių bendras pajėgas. Taip pat Minskas atsisakė pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Be to tęsiasi A. Lukašenkos konfliktai su Maskva dėl naftos ir gamtinių dujų tranzito. Taigi pastaruoju metu Baltarusijos-Rusijos draugystė yra gerokai atvėsus, o Minskas dairosi Vakarų link. Tad pasinaudokime šia proga, o ne ieškokime priešų.
Galiu tik pasidžiaugti, jog A. Kubiliaus vyriausybė nesenai pradėjo derybas su Baltarusija dėl bendradarbiavimo statant suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Nors šio projekto išsamūs ekonominiai paskaičiavimai dar neatlikti, bet pats regioninis požiūris yra sveikintinas. Juk jeigu Baltarusija ilgainiui pajudėtų Vakarų link, mes iš to laimėtume tiek saugumo, tiek ir ekonomine prasme. Tai ir yra „trečiojo kelio“ politika, sugebanti peržengti primityvias savo/priešo kategorijas ir išnaudoti susidarusius galimybes.
Na ir baigdamas stabtelėsiu ties Lietuvos kaip „tilto“ idėja, prieš kurią griežtai pasisako V. Mitė, nes „tiltas tai ta vieta, per kurią vaikšto kas nori ir kur nori“. Tokių išvadų kategoriškumas kiek stebina, nes užsienio politikoje šalies kaip tilto įvaizdis buvo ir yra naudojamas daugelio valstybių – Didžiosios Britanijos, Kanados, Švedijos, Turkijos, Ispanijos ir pan. Juk tai – kaip ir „trečio kelio“ koncepcija – yra tik epitetas, paryškinantis vieną ar kitą bendresnę idėją.
Turint tai omenyje, noriu pabrėžti, jog „trečiasis kelias“ – tai ne tiltas į niekur, o tiltas į racionalią ir daugialypę politiką, kuri suderina valstybinius principus bei vertybes su interesais. Čia nekalbu apie Lietuvos neutralitetą, bet apie tam tikrą pamatinę nuostatą, atmetančią iš anksto nustatytas primityvias kategorijas, kurios automatiškai pateikia ganėtinai tiesmukus ir dažnai neteisingus atsakymus.