Anot psichologų, veikiausiai psichologinis svetimo skausmo atjautos mechanizmas mumyse užprogramuotas genetiškai. Didžiausia tikimybė, kad priešistoriniais laikais tai buvo viena būtinų išgyvenimo sąlygų. Išgyventi vienam buvo sunku, o norint laikytis būryje, reikėjo išmokti jausti kits kitą. Beje, būtent taip kilo terminas „atjauta“ – kalbama būtent apie fizinio lygmens pojūčius, kuriuos individas perduodavo savo aplinkiniams.
Kasdienybėje mes neretai susiduriame su šio fenomeno pasireiškimu.
Jūsų palydovas nikstelėjo koją, jam skauda, ir jūs staiga taip pat imate jausti kojos skausmą. Arba kam nors skauda skrandį, ir jums kažkas taip pat ima diegti pilvo srityje. Vienai mano pacientei draugė smulkiai pasakojo apie savo gimdymą, ir tai moteriai staiga prasidėjo sąrėmių imitacija!
Yra žinoma, kad žmonėms, gulintiems ligoninėje, gali pasireikšti tokie pat simptomai, kaip ir jų palatos kaimynams, kenčiantiems dėl visai kitų ligų. O perskaitę medicinos enciklopediją, daugelis diagnozuoja sau ligas, apie kurias anksčiau nė neįtarė.
Žinoma, visų pirma čia kalta savitaiga. Žmogus, sakytum, „matuojasi“ svetimą ligą sau, ir jei jis lengvai pasiduoda įtaigai, jam gali pasireikšti tie patys simptomai, kaip ir ligoniui. Dažniausiai tai, žinoma, viso labo psichologinis efektas, t.y., iš tikro jokios ligos nėra. Tačiau būna, kad organizmo reakcija virsta tikra liga.
Ne veltui egzistuoja prietaras, kad negalima ant savo kūno rodyti svetimo skausmo vietų. Tiesiog jei žmogus rodo ant savo kūno, jis pasąmonei sakytum įteigia, kad šioje vietoje turi skaudėti, o mūsų kūnas ir protas glaudžiai susiję.
O dar atkreipkite dėmesį: mes labai mėgstame pasakoti apie savo savijautą ir negalime pakęsti, kai kas nors pasakojasi apie savas ligas. Tokių žmonių mes paprastai stengiamės vengti, kadangi po bendravimo su jais mūsų savijauta gali pablogėti. Prigimtinis mechanizmas ilgainiui deformavosi: sakykim, jūs skundžiatės pažįstamai galvos skausmu, o ji atsako, kad jai galva skauda dar stipriau, tiesiog plyšta. Taip vietoje atjautos gaunate atkirtį.
O visai neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad į svetimą skausmą reaguoja ir mūsų imuninė sistema. Britų Kolumbijos universitete Marko Šallerio ir jo kolegų atlikto eksperimento metu savanoriams buvo rodomos fotografijos, kuriose pavaizduoti žmonės su infekcinių susirgimų simptomais – pavyzdžiui, čiaudintys, išberta oda ir pan., ir jų buvo prašoma įvertinti peržiūrėtas nuotraukas. Prieš ir po peržiūros iš jų buvo imta kraujo.
Ir ką gi? Pasirodė, kad po peržiūros savanorių baltieji kraujo kūneliai parodė didesnį imuninį aktyvumą aptikus bakterijas.
Tyrinėtojų nuomone, užkrato pavojaus suvokimas gali sustiprinti hormonų, perduodančių signalus imuninei sistemai, išsiskyrimą. Gali būti, čia įsijungia papildomas apsaugos nuo ligų mechanizmas, išsivystęs evoliucijos metu.
Kaip nepiršti sau svetimų ligų?
Stenkitės mažiau kalbėti apie savo ligas, o jei kas nors pasakoja apie savąsias, išmokite atsiriboti. Galima griebtis specialių autotreningo metodų. Žmogus pasakoja apie ligas, o jūs įsivaizduojate žalią pievą, saulę – kitaip tariant, esate toli nuo savo pašnekovo ir jo nelaimių.
Jei žmogaus pasakojimas jus baugina, jaučiate, kad pernelyg imate jį į širdį, įteikite sau: „Tai ne aš! Su manimi tai neturi nieko bendro!“
Mėgėjus pasiskųsti geriau numaldyti pasakius, kad jums būtų smagiau pasikalbėti apie ką nors malonesnio. Arba tiesiog pakeiskite temą.
Stenkitės objektyviai žvelgti į medicininio pobūdžio informaciją. Jei jaučiate negalavimą, kreipkitės į gydytoją, o ne nusistatykite sau diagnozę, remdamiesi medicinos enciklopedija.
