Tačiau netgi labai ryškūs ekstravertai kartais jaučia poreikį pabūti pačiam su savimi. Ir po to jie labai gerai jaučiasi. Nes nuolat būnant su žmonėmis vystosi reiškinys, kuris vadinasi „apsinuodijimas žmonėmis“.
Tiesa, apsinuodyti žmonėmis gali ir intravertiški žmonės, kurie yra priversti dirbti su žmonėmis: parduotuvių kasininkės, savivaldybės darbuotojos ir gydytojai... Nebūtinai tai turi būti sausi mizantropai. Ir meilę žmonėms jaučiančios sielos taip pat turi pripažinti, kad meilė kartais gali virsti neapykanta.
Pirmieji apsinuodijimo požymiai pasireiškia staigiais neapykantos impulsais. Ne, mes dar nepuolame muštis. Tačiau imame jausti, kad žmogaus buvimas šalia ima kelti neapsakomą įtampą. Tarsi tuoj tuoj šis žmogus pasakys ar padarys ką nors tokio, ir mes susprogsime!
Ir sprogstame. Ne iš karto. Tiesiog balse atsiranda susierzinimo gaidelių. Mums ima atrodyti, kad žmogus yra bukas ir turi suprasti mus iš pirmo karto. Mes greičiau prarandame kantrybę. Ir pagaliau – jei leidžia aplinkybės - pakeliame balsą, trenkiame durimis. Žinoma, ne darbe - laikai ne tie. Mes atnešame suirzimą namo ir išsikrauname ant namiškių. Po to mus apima niūri nuotaika: graužiamės. Nereikėjo taip.
O ką gi daryti? Juk čia – savotiška vėmimo reakcija. Vemiame, kai galime apsinuodyti. Organizmas nepriima svetimkūnio. O gal jam per daug. Jam netinka. Ir jei jūs pripažįstate, kad vėmimas - dalykas reikalingas, nors ir neestetiškas, pripažinkite ir pykčio reakciją. Ji taip pat neestetiška, bet padeda laikyti aplinkinius saugiame atstume.
Jei jūs vis dar labai įtariai žiūrite į pykčio proveržius, pastebėkite naminius gyvūnus. Tarkime, jei jūs turite katę ar šunį, pabandykite atimti iš jų daiktą, su kuriuo jie žaidžia. Šuo parodys dantis ir suurgs. Katė drykstels jums su nagais. Ir tai - mylimajam šeimininkui! Įsivaizduojate, per kokį vidinį konfliktą pereina jūsų gyvūnėlis, kai daro kažką prieš savo meilės ir ištikimybės jausmus?
Kodėl? Todėl, kad atstūmimo reakcija „eik šalin“- gyvūnams yra biologiškai labai svarbi ir nepaprastai reikalinga. Na tikrai jau nei šuo, nei katė nekentės ilgai to, kas jiems trukdo. Šuo los, katė draskysis, o jei reikės - ir kandžios. Gyvūnai leidžia sau taip reaguoti, nes jie gyvena harmonijoje su savo prigimtimi.
Tad ir jūs galite nebijoti savo agresijos. Netoleruoti smurto, bet toleruoti patį jausmą. Jis kyla, tiesą sakant, ne visada, o kai svetimas žmogus yra mūsų teritorijoje...
Kas tai yra?
Tai erdvė aplinkui jus. Apsižvalgykite: kokiu spinduliu nuo jūsų dabar yra kitų žmonių?
Jūs tikriausiai girdėjote apie intymią, asmeninę ir socialinę zoną?
Jei mažiau už metrą nuo jūsų šiuo metu yra žmonių ir jūs gerai jaučiatės - vadinasi, tai artimi jums žmonės. Su jais santykiai asmeniški. Jei kas nors šiuo metu jus apkabinęs - jis intymioje zonoje ir yra jums labai labai artimas. Arba pretenduoja tokiu būti. Jei jis anksčiau lyg ir artimas buvo, o dabar tokiame atstume jaučiatės blogai - jis jau nebe artimas. Jo vieta - už kelerių metrų. O gal jam iš vis geriau būtų išeiti iš kambario?
Ir visai tai nereiškia, kad jūs galutinai susvetimėjote, jums reikia skirtis ir pan. Greičiausiai tai tiesiog laikinas nutolimas. Galima net sakyti, kad tai - būtinas nutolimas.
Kas atsitinka, kai žmogus ilgai būna su kitais žmonėmis, o ypač dažnai įsileidžia juos į savo asmeninę zoną?
Jis nuolat „kutena“, o vėliau – ir drasko savo teritorinį instinktą, kuris liepia: atsikratyk svetimų!
Todėl didėja tikimybė, kad jūs po kelių dienų „apsinuodysite“ vienas kitu. Ir tapsite potencialiai agresyvūs. Urzgiantis šuo ar besidraskanti katė jūsų viduje draskys ir kandžios nekaltus šeimos narius. O jei jūs ir čia išlaikote savikontrolę - draskys ir kandžios jūsų vidaus organus ir endokrininę sistemą. O jei jūs pasišalinsite - apsaugosite vienas kitą. O po to eisite suartėti.
Ką jei priversti būti ne su artimu, o su priešišku asmeniu?
Eksperimentas su triušiu yra gan vaizdingas. Triušį atskiria permatoma sienele nuo kito narvo galo, kur yra plėšrūnas. Jis negali pasiekti triušio dėl sienelės. Bet triušis apie tai nežino. Pabėgti jis negali. Jis glaudžiasi prie narvo krašto ir dreba. Jis nėra puolamas. Jis tiesiog turi kentėti savo teritorijoje svetimą ir pavojingą padarą. Jo antinksčiai skiria kortikoidus ( antroji streso stadija). Po kelerių dienų gastroskopija rodo, kad jo skrandyje atsiveria opos...
Pagalvokite, ar mažai yra panašių situacijų:
Jūsų pažįstamų šeimose ir darbovietėse;
Jūsų tėvų šeimoje ir darbovietėje;
Jūsų pačių šeimoje ir darbovietėje?
Ypač tuo atveju, kai jūs patys patekote į panašią situaciją - pagalėkite savo organizmo. Atlaisvinkite savo teritoriją ar nueikite į kitą.
Lengva pasakyti.
O jei tu neturi savos teritorijos?
Viršininkui gerai. Jis turi kabinetą. O jūs priversti sėdėti prie savo stalo. Iš kairės ir dešinės, iš priekio ir iš užpakalio jus supa jūsų bendradarbiai. Ką tuomet jums daryti?
Atkentėti ir eiti namo?
O namuose pas jus tik du kambariai. O galbūt trys, bet viename gyvena mama. O dar yra vaikų, jų draugų ir kompiuteris. O virtuvėje kažkas rūko. O galbūt ten šeimininkauja anyta arba uošvienė. O balkone šalta. Į rūsį gi neisi. Į kavinę viena irgi neisi. O vyras nenori, nes pavargo po darbo.
Kur dar dingti, jei ne į savo vidinę erdvę?
Nuėjimas į vidinę erdvę vyksta įvairiai:
Mechaninė izoliacija;
Miegas;
Transas;
Meditacijos būsena.
Vienas mano kolega, psichiatras, tarp priėmimų taip atsiribodavo nuo aplinkinių: jis nešiodavo tamsius akinius, ant ausų turėdavo grotuvo ausines ir buvo apsivilkęs stora džinsine striuke. Taip jis jausdavosi jaukiai, kaip kokia sraigė savo namuke.
Vienas iš efektyviausių būdų atsijungti - užmigti. Tik reikia rasti ramų kampelį ir nebijoti miegoti dienos metu.
O jei ir tai nepadeda? Miegoti nėra kur, miegas neima?
Apsilankykite psichiatrijos ligoninėje. Aš rimtai. Nesigulkite, o apsilankykite. Pavaikščiokite po ligoninės kiemą, kai šilta. Jūs pamatysite žmones, kurie yra labai susikaupę. Kai kurie iš jų sėdi, kiti vaikšto. Tačiau atrasti su jais kontaktą sunku. Jie – savo vidiniame pasaulyje. Jiems - nuolatinis transas.
Įeiti į transo būseną galima išmokti, tačiau galime ir nesimokyti.
Juk vaizdo ir garso technika tam ir skirta, kad padėtų mus užhipnotizuoti. Grotuvai, telefoniniai žaidimai, televizoriai ir kino teatrai, kompiuteriniai žaidimai ir pokalbių svetainės – visa tai įveda mus į transo būseną. Dėmesys susiaurėja, aplinkinių nepastebi - štai tau ir nuėjimas nuo įgrisusio bendravimo. Tarp kitko, būtent tai daro paaugliai, siekiantys atsiriboti nuo įkyrėjusių suaugusių.
Meditacijos būsena – atskira tema. Čia sąmonės ne siaurėja, o tarsi ir praplatėja, tačiau minčių nėra, yra tik stebėjimas. Kūnas atsipalaiduoja, vaizdų ir garsų į dėmesio ratą patenka daugiau. Savo kūno pojūčiai, pasirodo, ne tik netrukdo, bet ir padeda susivokti jausmuose ir noruose. Ir po truputį sieloje nusistovi harmonija. Medituojantys žmonės netrukdo vienas kitam. Jiems smagu kartu.
Nes pasaulis pasirodo jiems visai nebloga vieta gyventi. Ir jiems nereikia slėptis vienam nuo kito.
Tuomet atsiveria viena paslaptis: pasirodo, mes pavargstame ne nuo žmonių. Mes pavargstame nuo savo nedėmesingumo sau. Ir kartu - nuo nedėmesingumo žmonėms. Nes pagrindinis žmogus šioje Planetoje vis dėlto - tu, skaitytojau. Tu nepatikėsi, bet ne aš, o tu sukūrei šį tekstą ir mane, jį rašantį. Ir kai vieną dieną tavo akys ilgam užsimerks – išnyksiu ir aš, ir šis pasaulis su tavo sukurtomis figūromis. O dabar mes vis dar gyvi su tavimi - džiaukimės!
Olegas Lapinas
