Iškraudama kalnus makaronų, sūrio ir gėrimų prie vienos iš parduotuvių kasų, pervargusi mama gyvai plepa su kasininke: „Liko tik viena savaitė iki vasaros atostogų ir tada vaikai bus namie visą dieną. Aš jau girdžiu zyzimą ir peštynes. Nežinau, kaip išgyvensiu ateinančius kelis mėnesius. Gal norite nebrangiai pirkti du vaikus?“ Kasininkė nusijuokia ir neigiamai papurto galvą: „O ne, dėkui – savų turiu ir žinau, ką tai reiškia. Jau dabar laukiu rugsėjo.“ Tokiame lengvame ir, rodos, nekaltame pokalbyje, niekas nepastebi dviejų vaikų, stovinčių šalia mamos, kurie tylūs ir klausosi kiekvieno žodžio. Niekas nepastebi mažų išsigandusių akučių ar nervingo kosulio.
O štai kita situacija, kai pavargęs tėtis grįžta namo po eilinės sunkios darbo dienos. Jo linksmi vaikai bėga pasitikti tėvelio, bet mama greičiau išgirsta jo žingsnius ir sutrukdo šiltą ir džiaugsmingą priėmimą dejavimu: „Aš TAIP džiaugiuos, kad tu pagaliau namie. Man reikia bent penkių minučių ramybės. Šitie vaikai varo mane iš proto. Rima ir Gytis visą dieną draskėsi kaip žvėriukai. Jie mušėsi valgomajame ir sudaužė gėlių vazą. Edvinas elgėsi it dviejų metų vaikas – spyriojosi dėl kiekvienos smulkmenos... Skalbimo mašina vėl sugedo, o garaže keturi maišai purvinų vaikų rūbų...“ Nepastebėti trys vaikai tyliai nuslenka į kitą kambarį ir įsijungia televizorių.
O štai Megė plepėjo telefonu su geriausia drauge. Kaip įprastai, pokalbis sukosi apie dienos vargus su jų vaikais. Megė dramatiškai pasakoja, kokia susinervinusi ji buvo su sūnum Kostu rytinėje krepšinio treniruotėje: „Man buvo taip gėda...Kostas susinervino ir ėmė trepsėti kojomis kaip vaikas ir trenkė savo šalmą į žemę. Atrodė, kad jam 5, o ne 15 metų“. Mama sukikeno: „Atrodo, hormonų audros siaučia jo organizme.“ O štai apkalbų herojus sėdėjo vos už kelių metrų ir apsimetė, kad stropiai ruošia pamokas, nors jo veidas degė iš gėdos, kad jo mama tokius dalykus pasakoja kaip juokelius draugėms.
Dauguma tėvų patenka į nelaimingos mamos ir tėvo pokalbio situaciją. Štai tokia pora atėjo pasikalbėti su psichoterapeute apie savo trimetės dukters problemas: „Marta iki šiol buvo puiki mergaitė. O paskutiniu metu lyg kas būtų vaiką pakeitę. Jos nuotaika prasta. Ji nuolatos rėkia „Ne“ ir neklauso nė žodžio, kas jai sakoma. Mes kentėjome, bet mūsų kantrybei atėjo galas.“ O psichoterapeutas žiūrėjo į trejų metukų vaiką (čia turbūt Marta?) besikariantį ant tėvo kojos. Jai tik treji, ir tėvai negalvoja, kad jų žodžiai ir gali būti tokio elgesio priežastimi.
Juk mes visi taip galvojame.
Paslėpta žinutė
„Aš galiu kalbėti apie viską, ką noriu, o kadangi tu esi tik vaikas, tai nesiklausai manęs, bet kokiu atveju.Tu nesi vertas tokios pat pagarbos, kurią išreiškiu kitiems suaugusiems. Be to, dabar aš pasakau, ką iš tikrųjų tau jaučiu, ir man nerūpi tavo nuomonė – tu esi tik vaikas ir tavo jausmai visai nereikšmingi.“
Pagalvokite apie tai
Jeigu galvojate, kad vaikai negirdi Jūsų pastabų, išbandykite tai: kai kalbatės su drauge, tokiu pat balso tonu į savo niekam negirdimą pokalbį įterpkite klausimą, pavyzdžiui, „Gal manai, kad mums reikėtų susirinkti vaikus ir palėkti į žaislų parduotuves?“. Pasiruoškite tuoj pat šokti į mašiną, kai išgirsite choru šaukiamą „Taippppp“ iš visų namo kampų.
Vaikai ne visada tiesiogiai reaguoja į tai, ką girdi. Visgi jeigu galėtume matyti, kas dedasi jų širdelėse, pastebėtume kiekvieną blogo žodžio žymę, neapgalvoto veiksmo pasekmę, kiekvieną suaugusio juoką, kuris buvo itin skaudus. O taip pat vaikai tokiems veiksmams ar žodžiams suteikia savą, tikrai neadekvačią prasmę.
Vaikai augdami dažnai elgiasi itin prieštaringai, tuo metu jie klausia savęs, kas jie yra, ką jie reiškia pasauliui ir savo tėvams. Tokie tėvų pasisakymai „padeda“ vaikui susidaryti neteisingą savo asmenybės ir svarbos aplinkai paveikslą. Gaila, kai vaikas, vietoj to, ką mes iš tikrųjų jaučiame, nupiešia visai kitokį paveikslą.
Ką galima pakeisti
Suvokiant, kokias pasekmes gali turėti netinkami žodžiai, galima išmokti atsargiai juos parinkti. Nuo dabar žinokite, kad jeigu Jūsų vaikas kur nors netoliese, jis būtinai išgirs tai, ko nereikėtų. Nesakykite nieko, ko negalėtumėte jam pasakyti į akis.
Jeigu atpažįstate save bent viename iš anksčiau aprašytų pavyzdžių, tai niekuom nesiskiriate nuo tūkstančių kitų tėvų. Tačiau tai nereiškia, kad Jūsų elgesys yra tinkamas ir priimtinas. Toks, rodos, menkas pasikeitimas labai teigiamai paveiktų vaikų gyvenimą. Kai kalbate apie savo vaikus, pripažinkite, kad tai viena iš mėgiamiausių temų, atkreipkite dėmesį į tai, kaip Jūsų žodžiai skambės vaikams. Jeigu galvojate, kad tai, ką pasakysite, gali būti suprasta, kaip gėdinimas ar įžeidimas, sustokite tuoj pat. Kalbėkite apie kažką kito.
Jeigu nesate tikri, kad tai, ką kalbate, bus suprasta neigiamai arba teigiamai, paklauskite savęs, kaip jaustumėtės, jeigu išgirstumėte kažką paslapčiom kalbantį tokiais žodžiais apie jus. Arba užduokite šį klausimą: „Jeigu kalbėčiau apie savo bosą/draugę/šeimos narį su kitu asmeniu ir apkalbų objektas tai girdėtų, ką aš išdrįsčiau pasakyti, o ko ne?“ Jeigu vietoj atsakymo tyliai nusijuoksite, sustokite, kad ir viduryje sakinio ir perfrazuokite savo mintis.
O geriausia, kad rastumėte ką gražaus ir malonaus apie savo vaiką pasakyti. Ir būkite tikri, kad jis išgirs. Tokio tipo atsitiktinė pastaba gali tapti puikia paskata gyvenime Jūsų atžaloms. Tai padės jiems susikurti žymiai geresnę nuomonę apie save. O tai juos lydės per visą gyvenimą.
