Pabrėžtinai ramus Girniaus atsakymo tonas sąmoningai kontrastuoja su emocionaliai angažuotu Donskio kalbėjimu: štai jums objektyvi, korektiška, nešališka, mandagi reakcija į „reiškiamą nepasitenkinimą“ (nepamirštant priminti, kad asmeniui, kuris kažkada pasirinko Sine ira et studio devizą, „nepasitenkinimą reikšti“ niekuo jokiais atvejais nepridera). Būtent kaip toks šitas tonas, papildytas atitinkamų žodžių parinkimo ir argumentavimo logika, man pasirodė vertas dėmesio. Supraskime: aš, Girnius, kantriai klausausi, netgi labai kantriai, ir anaiptol lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse neteisinu ir neneigiu, bet Donskis („jis“) aiškiai perdeda, nepagrįstai kaltina („mus“), nes (kažkodėl) „pyksta“.
Įdomu tai, kad „mes“ tokiais atvejais (kažkodėl) iškart mobilizuojamės gintis ir ginti „savąją“ LLV. Esminis ir bemaž vienintelis Girniaus kontrargumentas, pakartotas tekste daugybe pavidalų, yra toks: „Daug ko dar nežinome apie LLV veiklą“.
Gerai, tarkime, kad taip (nors nemažai profesionalių istorikų, regis, nemano, kad LLV yra, šiuo konkrečiu atžvilgiu, toks jau „neatpažintas objektas“), ir tada paklauskime: kaip šį „nepakankamą žinojimą apie LLV veiklą“ galima laikyti rimtu argumentu, jog LLV nerėmė ir nevykdė antisemitinės nacių politikos, JEI, pirma, turime duomenų apie tą politiką atitinkančius jos gestus ir kuo uoliausias pastangas pelnyti nacistinės Vokietijos pripažinimą, antra, neturime duomenų apie kokius nors LLV mėginimus nuo antisemitizmo atsiriboti? Nejau niekuo (išskyrus nežinojimą ir norą tikėti) nepagrįsta prielaida, jog tokių mėginimų būta, atsveria ir paneigia realius flirtavimo su nacistiniu režimu faktus?
Eiti anapus Girniaus teksto (į archyvus) čia net nebūtina. Jis anaiptol neneigia, kad birželio 30 d. būta LLV nutarimo įsteigti žydų koncentracijos stovyklą, kaip ir to, kad „koncentracijos stovykla baisiai skamba“, tik abejoja tos stovyklos tapatumu VII fortui ir priduria, kad ji tebuvusi mažutė. Taip jis išties leidžiasi į obscenišką „mirties matematiką“, tarsi vertinant LLV veiklą esminis klausimas būtų stovyklos dydis ir žuvusiųjų skaičius, o ne pats faktas, kad tokios stovyklos buvimui ir, kas ne mažiau svarbu, ją realybe darančiai retorikai (regis, be skrupulų) PRITARTA. O gal stovyklos „mažumas“ per se jau įrodo nepritarimą?
Arba: gal apie nepritarimą galima spręsti iš fakto, kad liūdnai pagarsėjusius Žydų padėties nuostatus LLV priėmė tada, „kai jau buvo aišku, kad po kelių dienų šalies valdymą visiškai perims naciai kartu su jiems pavaldžia patikėtinių taryba ir kad nuostatai, kaip ir kiti LLV nutarimai, neišvys dienos šviesos dėl nacių cenzūros“? Ne, be papildomų prielaidų negalima. Greičiau atvirkščiai, kyla klausimas, kodėl naciams norėta įsiteikti net palaidojus viltis dėl nepriklausomybės, užuot palikus „tą reikalą“ tvarkyti jiems patiems ir „nesitepus rankų“.
„Yra keli variantai itin šiurpinančio atsišaukimo “Brangūs vergaujantys broliai”, kurį LAFas neva paskelbė 1941 m. kovo 19 d.“, - rašo Girnius. „Neva paskelbė“, nors šitam „neva“, taikomam, reikia suprasti, VISIEMS variantams, tolesnėse pastraipose neaptinku jokio pagrindo (nežinau, gal pagrindo ir esama, bet Girnius jo čia nepateikia, todėl jo tekste „neva“ teatlieka autoriaus predispozicijos indikatoriaus funkciją, kurią sustiprina visiškai arbitrali spėlionė, jog viename variante įrašytą teiginį “išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą” galbūt „pridūrė vietos fanatikas“ – GALBŪT, bet lygiai taip pat GALBŪT tas fanatikas reiškė oficialią LAF‘o poziciją).
Toliau atsakyme Donskiui teigiama, kad kito pasirinkimo, išskyrus „veikti kartu su nacių Vokietija“, Lietuva ir neturėjusi, nes visi kiti variantai, be abejo, buvę ir atrodę blogesni (dėl to buvimo ir atrodymo jokių neaiškumų kažkodėl nekyla). Juo labiau kad 1941 metais esą nacistinio režimo „nežmoniškumas nebuvo visiškai atsiskleidęs“ (deja, daugybei mąstančių žmonių visame pasaulyje tuo metu daugiau nei pakako ir to, kas ten „nevisiškai atsiskleidė“, tuo tarpu Sovietų Sąjunga tikrai dar ilgai buvo Vakaruose idealizuojama, nes informacijos apie tai, kas ten dėjosi, iš tiesų stigo). Moralas aiškus: „mes“ kitaip negalėjome, taigi „mes“ esame nekalti (ir nereikškite čia „mums“ savo nepasitenkinimo). Ir prielaida: valstybės nepriklausomybės viltis (tegul ir labai trapi) yra neabejotinai svarbiau nei daugybės tos valstybės piliečių žydų gyvybės (ar toks mąstymas TADA ir toks to meto veiksmų teisinimas DABAR neparodo, kad žydai de facto buvo ir tebėra suvokiami kaip „svetimi“, kuriuos – vardan „kilnaus tikslo“ – prireikus galima nemirktelėjus paaukoti, o Holokausto tema – kaip „jų“, o ne „mūsų“ reikalas?). Supraskime: lietuviai norėjo „atsikratyti raudonojo okupanto“ – ką ten kažkokie žydai... Ir ko verti individualūs žmonės, jei kalba eina apie Valstybę bei (etniškai gryną?) Tautą...
Dar vienas įsidėmėtinas akcentas: vienur – „raudonasis okupantas“ (emociškai sugestyvi Girniaus pamėgta frazė), kitur – ne, ne „rudasis okupantas“, o tiesiog (tuo metu, pasak Girniaus, visai padoriai atrodžiusi) „nacistinė Vokietija“. Pasirinkusieji iš dviejų blogybių kitą – tą „raudonąją“ pusę, vadinami „naivuoliais“ ar „uoliais bolševikų tarnais“, kurie „griovė likusius Lietuvos valstybės pamatus“ (taip, žinoma, būta ir vienų, ir kitų), tačiau pasirinkusieji „rudąją“ čia aprašomi kur kas korektiškesniu žodynu ir a priori (iki tam tikros ribos) laikomi racionaliais nuoširdžiais patriotais, kurių gretose nors ir netrūko sutepusių „gerą vardą“, tačiau apskritai, iš viso, vis dėlto jie pasirinko teisingai ir todėl esą negražu juos „kaltinti“ ar įtarti turėjus kokį nors ideologinį ryšį su savo pasirinkimo objektu, t.y. su nacizmu. Taigi: atsitiktinės, nieko nerodančios, vienodai neutralios kalbinės išraiškos, prie kurių nederėtų kabinėtis, ar – greta kitų panašių akcentų – akivaizdi asimetrija?
Žodynas, tonas, argumentai... Lyg ir korektiški.. Tačiau pasakantys apie palyginti liberalaus lietuvių intelektualo laikyseną šiais kebliais klausimais kai ką daugiau, nei jam pačiam norėtųsi, kai ką, ko jis pats tikriausiai apie savo predispozicijas nežino. Man, pavyzdžiui, kažkodėl visai nesinori žūtbūt rasti įrodymų, jog LLV bei LAF nieko bendra su antisemitizmu bei nacizmu neturėjo – nes neturiu pagrindo tikėti juos esant ir matau, kad tokia „gynyba“ anaiptol nėra nei neutrali, nei pati savaime nekelianti šiurpo. Mano „mes“ šiame kontekste kur kas labiau yra žydai, nei LLV, LAF ar visa „besiginanti-nekalta-nenorinti-nieko-girdėti“ Lietuva.