Sodų puošmena
Aronijų tėvynė – Šiaurės Amerika. Ten jų auga apie 15 laukinių rūšių. O po visą pasaulį išplitusios aronijos dabar auginamos kaip vaiskrūmiai, dekoratyviniai ir vaistiniai augalai. Šie vaiskrūmiai būna gražūs ištisus metus: pavasarį – nusagstyti baltais arba rožiniais žiedais, vasarą – besipuikuojantys blizgančiais tamsiai žaliais lapais ir raudonuojančiomis uogų kekėmis, rudenį jie subrandina dekoratyvius juodus vaisius. Juodavaisių aronijų vaisių kekės labai panašios į paprastųjų šermukšnių, todėl neretai aronija vadinama juoduoju šermukšniu. Uogos prinoksta rugpjūtį–rugsėjį, ilgai nekrinta ir išlieka sveikos.
Į Europą aronijos buvo atvežtos XVIII amžiaus pradžioje ir beveik iš karto buvo pradėtos gausiai auginti soduose bei parkuose. Aronijos yra itin derlingos, neįnoringos ir beveik neserga jokiomis ligomis. Galbūt todėl jos taip greitai buvo pamėgtos ir imtos auginti kaip sodo uogakrūmiai.
Dėl naudos sutaria ir indėnai, ir dietologai
Pats aronijos pavadinimas sako, kad tai naudingas augalas. Jis yra kilęs iš graikų kalbos žodžio aros, reiškiančio „pagalba“, „nauda“.
Aronijų vaisiuose yra 74–83 proc. vandens, 6,2–10,8 proc. cukrų, 0,7–1,3 proc. organinių rūgščių, 0,63–0,75 proc. pektininių medžiagų. Ypač gausu labai naudingo žmogaus organizmui vitamino P (bioflavonoidų). Šio vitamino aronijose yra 2 kartus daugiau negu juoduosiuose serbentuose ir net 20 kartų daugiau nei obuoliuose bei apelsinuose. Lietuvoje nėra nė vieno kultūrinio augalo, kuris turėtų daugiau bioflavonoidų negu aronijos. Šios medžiagos stiprina kraujagyslių sieneles, skatina oksidacijos procesus audiniuose, reguliuoja skydliaukės veiklą.
Aronijose yra ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų: karoteno, vitaminų B1, B2, B6, C, E, K, РР. Nemažai ir mikroelementų: kobalto, boro, molibdeno, vario, fluoro. Aronijų vaisių minkštime yra mangano ir geležies, o jodo – 2–3 kartus daugiau negu kituose vaisiuose ir uogose. Aronijose yra ir su vėžiu kovojančių antioksidantų.
Būtent dėl visų šių vertingųjų savybių britų dietologai aronijas pavadino vienomis iš naudingiausių uogų pasaulyje. Na, o Amerikos indėnai nuo seno laiko aronijas pačiu geriausiu afrodiziaku. Beje, Šiaurės Amerikoje aronijos buvo naudojamos dar gerokai iki baltųjų žmonių pasirodymo. Dakotų ir delavarų gentys aronijomis gydydavo nudegimus, iš aronijų gamino... miltus.
Nauda ir pavojai
Gydomųjų savybių turi tiek šviežios, tiek džiovintos aronijos, jų žiedai ir šaknys. Aronijų vaisius ir jų sultis siūloma vartoti kaip profilaktinę priemonę sergant hipertonija ir ateroskleroze. Aronijos naudojamos gydant širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, mažakraujystę, hemorojų, skydliaukės, inkstų, kepenų, tulžies pūslės ligas.
Aterosklerozei gydyti aronijos sutrinamos su cukrumi (1 kg uogų – 3 stiklinės cukraus) ir jų valgoma po 50 g 3 kartus per dieną.
Kraujospūdžiui mažinti labai tinka aronijų antpilas: į termosą suberiama 2 šaukštai aronijų, užpilama 2 stiklinėmis verdančio vandens ir palaikoma per naktį. Kitą dieną patariama šį užpilą išgerti per 2 kartus.
Sergantiesiems cukriniu diabetu rekomenduojama ruošti džiovintų uogų ištraukų: šaukštą džiovintų aronijų reikia sutrinti trintuvu ir užpilti stikline verdančio vandens, po pusvalandžio nukošti ir gerti po ¼ stiklinės 2–3 kartus per dieną prieš valgį.
Tačiau nevertėtų pamiršti, kad aronijose yra labai daug kraujo krešumą didinančių medžiagų. Todėl tiems, kurių padidėjęs kraujo krešumas, ir sergantiesiems tromboflebitu prieš vartojant aronijų vaisių ir jų produktų būtina pasitarti su gydytoju. Taip pat aronijų negali vartoti žmonės, sergantys skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, besiskundžiantys padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu.
Į žiemos slėptuvę
Nėra nieko geriau už namuose pagamintus kompotus, uogienes ir kitas gėrybes. Aronijos žiemos slėptuvėje gali užimti tikrai garbingą vietą. Aronijų uogas galima džiovinti, iš jų gaminamos sultys, sirupai, kompotai, uogienės, džemai, likeriai, trauktinės, vynai. Šios uogos nėra itin kvapios ir ryškaus skonio, todėl ruošiant žiemos atsargas patariama jas maišyti su rūgščiais vaisiais bei uogomis. Todėl aronijos dažniausiai naudojamos nespalvingų uogų ar vaisių sultims ir vynams nuspalvinti.
Ruošiant aronijas konservuoti, nuskabomi koteliai, vaisiai 2–3 kartus perplaunami šaltu vandeniu dubenyje, o paskui tekančio vandens srove kiaurasamtyje.
Su cukrumi sutrintos aronijos išlaiko savo vertingąsias savybes, o aronijos, išmirkusios cukruje, yra išties gardus ir naudingas desertas: nepagailėkite 1 kg uogų ir 1,5 kg cukraus, leiskite uogoms pastovėti, kol išsiskirs sultys, ir žiemą turėsite puikų skanėstą. Skanūs ir naudingi aronijų kompotai, marmeladai, tyrės su obuoliais.
Iš aronijų galima pasigaminti acto, išsiskiriančio ne tik nuostabia rubinų spalva, bet ir pikantišku skoniu. Patiekalai su šiuo actu – labai originalūs. Norėdami pasigaminti aronijų acto, lygiomis dalimis sumaišykite sutrintų uogų ir verdančio vandens. Kiekvienam litrui tokio mišinio reikia 50 g cukraus, 10 g mielių ir 20 g sudžiūvusios juodos duonos. Jis paliekamas 10 dienų rūgti 20–22 °C temperatūroje. Tada skystis perkošiamas ir į kiekvieną litrą įdedama dar po 50 g cukraus. Po 2 mėnesių actą atsargiai supilstykite į butelius, kad nepatektų nuosėdų.
Žinoma, pats seniausias ir patikimiausias konservavimo būdas yra džiovinimas. Džiūdami maisto produktai netenka 75–90 proc. drėgmės. Taip susidaro nepalankios sąlygos daugintis mikroorganizmams. Džiovintos aronijos – ne išimtis. Tačiau prieš džiovinant šias uogas reikia pavirti vandenyje. 50–60 °C temperatūroje išdžiovintos aronijos puikiai tinka kisieliui, kompotui, arbatai virti.