Europos integracijos arba vienybės temai EK pirmininko kalboje dėmesio pasigedau. Nors J.M.Barroso paminėjo, kad tikisi ne 27 atskirų šalių narių pozicijų, o vieningo balso, tačiau nutylėjo, kas šiandien labiausiai trukdo kalbėti ir veikti išvien. Tai yra energetika. Europos šalys, taip pat ir didžiosios, tokios kaip Prancūzija, Italija ar Vokietija, yra susisaistę dvišalėmis energijos išteklių tiekimo sutartimis su Rusija, todėl raginimai kalbėti vienu balsu iš jų atstovų lūpų skamba ne visai įtikinamai.
Šiame fronte, nuo kurio priklauso, ar Europos Sąjunga gali tikėtis bendros politiškai ir kultūriškai suvienytos ateities, deja, nieko naujo. Į dvišalių ilgalaikių susitarimų stovyklą neseniai pasuko ir mūsų kaimynė Lenkija, susitarusi su Rusija dėl dujotiekio Jamalas – Europa eksploatavimo net iki 2045 metų.
Šiemet bus rengiama 2011-2020 metų Europos energetikos strategija. Po Ukrainos dujų tiekimo krizių tiekimo saugumo užtikrinimo klausimas yra tikrai dažnai linksniuojamas Europos institucijose. Atrodo, visi sutaria ir dėl pagrindinio siekio – kalbėjimo vienu balsu su tiekėjais iš trečiųjų šalių. Deja, tuo pačiu metu šalių narių vyriausybės dvišalėmis sutartimis dešimtmečiams į priekį užkerta kelią pokyčiams šioje srityje.
Grįžtant prie ekonominės situacijos ir J.M. Barroso kalbos, be džiaugsmo apie pirmuosius ekonomikos augimo daigus yra ir kita medalio pusė. Matyti, kad finansinių operacijų mokesčio, apie kurį kalbėta kaip apie finansinės spekuliacijos saugiklį, neatsiras. Ar užmojai labiau kontroliuoti ir finansų sektoriaus žaidėjus taps realybe, ar liks deklaratyviais siekiais, vertinti šiandien anksti, tačiau didelė tikimybė, kad ir šiuo klausimu laimės didesnio pelno, bet ne didesnio stabilumo interesas.
Tokia ES realybė rodo, kad galiausiai už didžiausią per šimtmetį finansų krizę sumokės ne tie, kurie šią krizę sukėlė išpūsdami vartojimo, nekilnojamo ar skolinimosi burbulus, o tie, kurie labiausiai nuo jos nukentėjo. Juk sumažėjusios valstybių pajamos ir reikalavimas laikytis finansinės drausmės kerta per socialines garantijas bei labiausiai pažeidžia sunkiausiai besiverčiančius žmones ES valstybėse narėse.
Žinoma, krizė privertė ES įjungti taupymo režimą, tačiau negalima nesutikti su J.M.Barroso, kad būtent šiuo metu yra būtina peržiūrėti ES biudžetą ir skirti lėšų tokioms sritims kaip klimato kaita, energijos efektyvumo didinimas bei moksliniai tyrimai ir jų plėtra. Šiandien daug kam atrodo, kad, tarkime, kovai su klimato kaita pinigus leidžiame be reikalo, tačiau tai yra bene vienintelis būdas ateityje išvengti žymiai didesnių išlaidų ir tragedijų bei nesugrąžinamų pokyčių aplinkoje.
Kalbėdami apie Lietuvos interesus, namų darbus ir iššūkius europiniame kontekste, pirmiausia turime atrišti energetinio saugumo mazgą. Tą padaryti, esant tokiai dvišalių susitarimų realybei, tikrai nebus lengva, tačiau esame gerame kelyje, turime politinį palaikymą ir turėtume suburti nepatenkintų status quo, energetiškai izoliuotų valstybių grupę ES, kas ir galėtų būti tas pirmasis žingsnis kalbant vienu balsu energetikos politikoje.
Antras iššūkis, kuriame taip pat pasiektas nemenkas progresas, yra mūsų geležinkelio jungtis su Vakarų Europa. Šiemet vėl bus peržiūrimi TEN-T transeuropiniai transporto tinklai, todėl užduotis mums yra apginti savo Lietuvos bei Lenkijos geležinkelio jungtį su perspektyva įgyvendinti pilną „Rail Baltica“ projektą.
Trečia užduotis susijusi su Europos Sąjungos paramos ir investicijų galimybėmis padėti Lietuvos ūkiui vystytis. Šiemet Biudžeto kontrolės komitete bus ruošiamas ES paramos taisyklių supaprastinimas. Norėtųsi tikėti, kad ir Lietuvos Vyriausybė įgyvendins savo pažadus padidinti europinių pinigų panaudojimo efektyvumą bei mastą mūsuose.