Europos įtaka aiškiai mažėja. Tai buvo akivaizdu Kopenhagos klimato kaitos konferencijoje, kurios metu stebėtojai, tikėjęsi, kad Europa derėsis dėl griežtesnių šiltnamio dujų emisijų mažinimo susitarimų, buvo nuvilti. Prasidėjus finansinei krizei, reikalai tik dar pablogėjo.
Kilus valstybės narės bankroto pavojui, sprendimas suteikti pagalbą buvo priimtas gerokai pavėlavus, ir galiausiai prireikė kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Lygiai taip pat buvo pavėluota sukurti ekonominės priežiūros sistemą, nepaisant to, kad dauguma šalių jau buvo sutarusios, kad Graikijos ekonomikos atsigavimą būtina kontroliuoti.
Trūksta nacionalinės iniciatyvos
Iniciatyvos trūkumas Europoje atsispindi ir jos valstybių narių gyvenime. Pavyzdžiui, vienoje šalyje narėje – Vengrijoje – rinkimai pasibaigė politine krize, kuri grasina sužlugdyti visą Europos vienybės idėją. Įsibėgėjus ekonominei krizei dešiniojo sparno „Fidesz“ partija surinko dviejų trečdalių balsų daugumą šalies parlamente, o tai leido jai laisvai keisti šalies konstituciją, kaip jai atrodo geriau.
Tai automatinė reakcija šioje situacijoje, bet iš jos gali gimti diktatūra, nes skatinamas šalies politinis atstūmimas. Be to, šitaip paliekami atviri keliai ekstremistams, tokiems kaip, pavyzdžiui, kraštutinė dešinioji „Jobbik“ partija, atsisakanti pripažinti šalies atsakomybę už žiaurų elgesį su žydais ir čigonais. Šie įvykiai – ekstremaliausias atvejis visuotiniame politinio neįgalumo fone, tvyrančiame beveik visose valstybėse narėse, ir kliudančiame imtis konstruktyvios politinės strategijos.
Keisčiausia, kad Europa, atrodo, susitaiko su savo nuosmukiu, kuris – ironiška – gali būti sėkmingos Europos integracijos produktas. Kol ES leido klestėti ir saugiai jaustis, žmonės pradėjo tokį gyvenimą laikyti savaime suprantamu. Viskas, kas grasina sugriauti šį rojų, sukelia nepasitenkinimą bei reikalavimus, kad ES kuo mažiau kištųsi. Be to, krizė vėl atkreipia žmonių dėmesį į įprastus atpirkimo ožius – žydus, romus, musulmonus bei „turtuolius“.
Dėl šios priežasties, o taip pat trūkstant dinamiškumo nacionaliniame lygmenyje, valstybėms narėms tampa sudėtinga laikytis savo pagrindinių pažadų, pavyzdžiui, „Lisabonos strategijos 2000“ tikslų („Į žalią ir novatorišką ekonomiką“). Kadangi Europos ekonomika nėra pagrįsta dinamiškiausiu ir konkurencingiausiu modeliu pasaulyje, labai gali būti, kad naujojo „Europa 2020“ plano tikslai taip pat liks nepasiekti.
Nėra tikros reakcijos
Kitas Europos nuosmukio paaiškinimas galėtų būti didžiulis dabartinis informacijos cirkuliavimo greitis: priešakinėse linijose esantys politikai šokinėja nuo vieno žiniasklaidos iškelto klausimo prie kito, nepasilikdami laiko detaliau įsigilinti į iškilusias problemas, o juk būtent to reikia, norint rasti ilgalaikius jų sprendimus. Dar blogiau, kad lyderiams neretai trūksta kompetentingiems sprendimams priimti reikalingų žinių ir įžvalgumo. Todėl yra dar sunkiau pateisinti kontroversiškus politikų veiksmus.
Kitas paaiškinimas – senstanti mūsų populiacija. Šiuo metu vienam pensininkui ES tenka 4 dirbantieji, tačiau jau 2040 m. santykis bus lygus: du su dviem. Vienintelis sprendimas šioje situacijoje – pritraukti „šviežio kraujo“ imigrantų pavidalu. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, iki 2050 m. į ES bus atvykę apie 40 mln. imigrantų. Deja, tai tik iš dalies kompensuos žemą Europos gimstamumo lygį ir pailgėjusią gyvenimo trukmę. O politikai, atvirkščiai, nori užkirsti kelią imigracijai. Tačiau be imigrantų Europa tik dar greičiau smuks.
Tikėkimės, kad finansinė krizė pagaliau pažadins ES politikus-karjeristus ir privers juos suprasti, kad tai jiems teks imti vadeles į rankas ir išvairuoti ES vežimą iš duobės. Norint, kad tai pasisektų, teks tapti tikrais lyderiais, galinčiais dirbti drauge, mobilizuoti Europos pajėgumus ir ją atnaujinti. Tik tuomet ES bus pasirengusi prisitaikyti prie besikeičiančio ateities pasaulio.