Mokesčių mokėtojų išlaikomiems muziejams antikvarinės vertybės – nebeįkandama prabanga. Jei ne istorines relikvijas dovanojantys altruistai, muziejų fondai liktų pustuščiai.
Panevėžio Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas pamena paskutinį kartą svarios finansinės paramos iš valstybės sulaukęs prieš gerą dešimtmetį. Tąkart už Kultūros ministerijos atseikėtus 5000 Lt muziejus įsigijo vertingų sidabro lydinių.
Kiek per metus išleidžiama lėšų eksponatams pirkti, A.Astramskui nejauku net įvardyti. Pernai muziejus tam galėjo atseikėti vos 570 Lt. Už tiek įsigyta 458 eksponatai.
„Tik skaičius atrodo didelis, bet realiai už kelis šimtus litų nupirktų eksponatų visai nedaug. Daugiausia – apie 400 Lt – sumokėjome Panevėžio fotomenininkui už tarybinių laikų fotonegatyvus. Muziejui reikėjo to laikmečio miesto nuotraukų. Įsigyti ką nors vertingesnio neturime už ką, nors pasiūla yra“, – pripažįsta A.Astramskas.
Panevėžio istorines akimirkas fiksuojantiems kraštotyrininkams nepasiekiama svajonė – privataus savininko parduodamas XIX ir XX a. sandūroje Lietuvą kryžiais puošusio liaudies menininko Vinco Svirskio kryžius. Už lietuvių dievdirbio kūrinį savininko užsiprašyti 10 tūkst. Lt – muziejui neįkandama suma, nors kolekcionieriai už tokią vertybę sutiktų pakloti ir gerokai daugiau.
Su širdgėla A.Astramskas mena ir mirusio kolekcininko V.Vaičekausko fotografijų kolekciją, įvertintą ne viena dešimtimi tūkstančių litų.
Prieš mirtį V.Vaičekauskas per gyvenimą sukauptą lobį pasiskelbė išparduodantis. Nuo carinių iki tarybinių laikų darytos nuotraukos su unikaliais Panevėžio vaizdais buvo graibstyte išgraibstytos.
Vertingiausios fotografijos pateko į vilniečio privačią kolekciją.
„Muziejus netgi nesikreipė į Savivaldybę pinigų tokiam pirkiniui, žinojom, kad vis tiek negausim“, – pripažįsta A.Astramskas.
Dovanojo M.Valančių
Direktorius neslepia: muziejaus fondai pasipildo tik dėl geros valios žmonių. Valstybė lėšų istorinėms vertybėms išsaugoti neturi.
Rugsėjo pabaigoje Panevėžio muziejų pasieksiantis menininko, profesoriaus Leono Žuklio sukurtas vyskupo Motiejaus Valančiaus metro aukščio gipsinis biustas – paties skulptoriaus dovana Aukštaitijos sostinei.
„Skulptūra mūsų muziejui labai vertinga. XIX a. Panevėžys priklausė Žemaičių vyskupijai, M.Valančius bene dešimt kartų yra lankęsis mūsų mieste, čia sakęs pamokslus, netgi yra likę jo užrašai apie Panevėžio kunigus“, – pasakojo A.Astramskas.
Muziejus dėkingas net už menkaverčius padovanotus eksponatus. Neseniai į kraštotyrininkų rankas pateko pluoštas tarybinių laikų draudimo polisų. Vieną kitą muziejus ketina pasilikti.
„Dabar jie gal nė trijų litų nekainuoja, bet praeis kuris laikas ir dėl tokio popieriuko kraštotyrininkai ir kolekcininkai per galvas versis“, – pastebi A.Astramskas.
Direktorius viliasi, jog fondus gerokai papildys per miesto gimtadienį pasibaigsianti akcija „Dovana muziejui“.
Užvertė atvirukais ir nuotraukomis
Pastarąsias savaites muziejaus durys neužsidaro – panevėžiečiai glėbiais tempia ir istorines relikvijas, ir ne itin vertingas senienas.
Populiariausia dovana muziejui – tarpukario arba maždaug 1960-ųjų metų atvirukai. Muziejininkai skaičiuoja per porą savaičių jų sulaukę daugiau nei 400. Viena panevėžietė padovanojo net 300 atvirukų iš kone visų Sovietų sąjungos šalių kolekciją. Į muziejaus duris pasibeldė ir altruizmu nustebinę dovanotojai, paaukoję istorines vertybes, galėjusias pastorinti jų pačių kišenes.
„Gavome dar 1728 m. norvegišką sidabrinę monetą. Atnešusi moteris negalėjo prisiminti, kaip pinigas pas ją pateko. Sulaukėme dovanų ir norvegiško rašalo spaustuvo, vidaus reikalų ministro 1940-aisiais pasirašyto sveikinimo atviruko“, – vertingesnes dovanas vardijo muziejaus ryšių su visuomene specialistė Raimonda Monkevičiūtė.
Fondus papildys panevėžiečių suneštų religinių knygų krūva, 1927-aisiais išleisti Maironio raštai, 1922 m. esperanto-lietuvių kalbos žodynas.
Buvusi mokytoja muziejui dovanojo du 1931–1933 metų buvusios Erimaičių gimnazijos dienynus.
Nemažai muziejus sulaukė ir ne vieną dešimtmetį skaičiuojančių fotografijų.
„Iš nuotraukose įsiamžinusių žmonių aprangos dabar galima spręsti, kokias pajamas gaudavusieji galėjo sau leisti tokią pramogą. Istorijai įdomūs ir fotostudijų antspaudai ant nuotraukų. Kai kurios fotografijos vertingos, nes jose įamžinti garsūs ir Panevėžiui svarbūs žmonės. Buvęs mokytojas padovanojo 1953 m. nuotrauką, kurioje įamžintas iš Panevėžio geležinkelio stoties siauruku išvažiuojantis rašytojas Antanas Vienuolis“, – pasakojo R.Monkevičiūtė.
Istorikų rankose – net servetėles
Nuo senienų namus apšvarinę panevėžiečiai į muziejų atitempė tarpukario žurnalų komplektus – surištus 1931 m. „Naujosios Romuvos“, 1939-ųjų „Židinio“ numerius.
Išmesti senų rakandų nesiryžę gyventojai palengvėjusia širdimi kraštotyrininkus apdovanojo staleliais gėlėms, masyviais žarijomis įkaitinamais lygintuvais, dėžutėmis papuošalams.
Muziejininkus nustebino, kad gausioje dovanų krūvoje – tik du etnografiniai eksponatai: suktukas vadžioms vyti ir sėjėjo rėtis.
„O tokių daiktų labiausiai ir laukiame“, – pripažino R.Monkevičiūtė.
Istorinių vertybių saugotojai nesitikėjo, kad panevėžiečiai pasiūlys netgi rankdarbių. Vaikščioti jėgų nebeturinti aštuoniasdešimtmetė senolė pasikvietė pačius muziejininkus išsivežti jos turto – dar jos močiutės nertų servetėlių, staltiesėlių, austų lovatiesių.
„Kai kurie rankdarbiai dar nė nenaudoti. Giminės relikvijų jaunajai kartai nebereikia – moderniuose namuose močiučių rankdarbiai netinka“, – pastebi R.Monkevičiūtė.
Į gausiausių Lietuvos muziejų dešimtuką patenkančio Panevėžio kraštotyros muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 96 tūkst. eksponatų. Kiek jie verti, nėra suskaičiuota. Pasak A.Astramsko, pinigais įvertinamos tik nuo sausio 1-osios į fondus patenkančios senienos.
„Įkainoti senus eksponatus didžiulė problema. Kadangi jie neparduodami, galime tik teoriškai kainą nustatyti“, – teigė direktorius.
