aA
Dainius Bendikas sukūrė vyriškų drabužių kolekciją pernai metų „Mados infekcijai“. Labai susidraugavo su kitu Lietuvos vyrams kuriančiu dizaineriu Giedriumi Paulausku. Fotografas Visvaldas Morkevičius įsigijo jo kelnes ir niekam neduoda jų pasimatuoti. Ilgą laiką Dainius gyveno prie „Pramogų banko“, dažnai pravažiuodavo Gedimino prospektu riedučiais. Po šios žiemos VDA trečiakursis išvyko mokytis į Islandiją. Pasimokęs įsidarbino dizaino ir mados pasaulyje gerai žinomo menininko Sruli Recht studijoje. Pamėgo laiką leisti kopdamas kalnais ir įsikvėpdamas gamta.
Dainius Bendikas
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Atradai save kitoje šalyje. Manai čia pabūti?

- Atradau daug erdvės. Islandijoje gyvenu jau daugiau nei pusę metų, per tą laiką viskas keitėsi gal šimtą kartų: požiūris į kūrybą, tolimesnius žingsnius gyvenime, žmones aplink. Šią akimirką jaučiuosi dar mažiau žinąs, bet dar arčiau savo tikslų, kurie dabar labai abstraktūs.

- Ką veiki dabar?

- Baigęs mokslus Islandijos menų akademijoje įsidarbinau australo dizainerio Sruli Recht studijoje senajame Reikjaviko uoste. Kai galiu, daug keliauju, šoku ir dainuoju gamtoje, nuklydęs toliau nuo žmonių. Gera žinoti, jog užkopęs į vieno kalno viršūnę pamatysi daugybę kitų. Čia erdvė ir gilus vandenynas.

- Ar čia realizavai save?

- Turėjau galimybę įgyvendinti ir pristatyti kūrybinę kolekciją „Since Motion is All“, kurios personažai susiformavo iš pirmų patirčių ir emocijų Reikjaviko mieste bei erdvios islandiškos gamtos. Kolekcijos koncepcija reiškia progresyvią permainą, kitimą, kurį patyriau čia gyvendamas. Islandai kolekciją sutiko labai teigiamai, dėl to buvo labai malonu, toliau sekė fotosesija, vietinio laikraščio viršelis, paroda.

- Kas toliau, lieki?

- Šioje saloje dar laukia visa vasara – viena ilga poliarinė diena. Rudenį paskutiniai mokslo metai Lietuvoje, tolimesni planai šiuo metu dar gula ir dėliojasi į vietas.

- Lietuvoje kurti pradėjai mažame miestelyje, po to atsiradai Vilniuje. Tada jauteisi lyg palipęs laipteliu aukščiau?

- Manau, žmogus turi vienintelį tikrą pašaukimą – atrasti kelią į save. Toji kelionė prasideda žengus pirmąjį žingsnį. Jaučiausi einąs į priekį.

- Nemoki islandų kalbos, tai netrukdo?

- Sutikau tik vieną vienintelį autobuso vairuotoją, nekalbėjusį angliškai.

- Tai tavo pirmasis darbas gyvenime. Papasakok, kaip viskas atrodo.

- Pirmasis darbas dizainerio studijoje nuo devynių iki šešių. Čia yra biblioteka su naujausiais žurnalais, knygomis apie madą bei dizainą. Visi baldai ant ratukų – didžiausios įvairiausių daiktų lentynos, stalai, sekcijos ir kėdės. Daugybė aštrių įrankių, antikvarinių bei naujausių technologijų įrengimų. Žemiškų atspalvių interjeras. Smagu dirbti tokiame fone. Studijoje turime lazerinį pjaustytuvą, galintį pjaustyti beveik visą. Mano tėtis inžinierius išradėjas taip pat naudoja tokį įrenginį. Čia aš modeliuoju būsimą vyrišką žiemos kolekciją, kartu aptariame idėjas, labai gerai sutariame. Įdomu dirbti su kito žmogaus vizija ir ieškoti bendrų taškų. Mūsų kūrybos koncepcija artima. Dabar dirbame tik su islandiška vilna ir oda.

- Ką dabar kuriate?

- Kolekcija bus vyrams. Jis savo rūbus skiria ne masinei gamybai, jie labai „gyvi“. Modeliai vienetiniai. Jis nedaro podiumo pristatymų, nedalyvauja mados savaitėse. Savo kūrinius parodo fotosesijose ir vaizdo filmais. Kolekcijoms dizaineriai kuria vis naujas idėjas, o jis stengiasi vis papildyti savo vieną esminę. Studija Islandijoje gyvuoja jau pusantrų metų.

- Kas jo pirkėjai?

- Žmonės iš viso pasaulio.

- Ar pradėjai klausyti daugiau islandiškos muzikos?

- Ne. Ji čia labai dažnai grojama ar radijuje, ar koncertuose, todėl mano asmeniniame repertuare tai retas elementas.

- Ko klausai dabar?


- „Le Loup“, „Eluvium“, „Nico Muhly“.

- Ką darai laisvu nuo darbo, kūrybos laiku?

- Teko persiorientuoti nuo labai laisvo laiko, kai mokiausi, į dabartinę būseną – koncentruotą laiką. Kai jo turiu, stengiuosi pabėgti vienas į kalnus. Kartą pasiklydau žiemos naktį kalnuose, buvo šalta ir labai tamsu. Sudėtinga susiorientuoti aplinkoje, nulipau nuo kalno per tris valandas.

- Išsigandai?

- Ne, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad tai tikriausiai bus mano vienintelė tokia gyvenimo patirtis.


Dainiaus Bendiko istorija apie lietų iš apačios:

„Pamenu, ankstyvą pavasarį užkopiau ant aukšto, plataus
kalno ir grožėjausi blankiu peizažu tolumoje, kuomet kalno
papėdėje kilo stiprus vėjas. Netrukus vėjas taip sustiprėjo,
kad pakėlė vandens lašus, tirpusius nuo didžiulės snieguotos
kalno viršūnės kraštų. Atrodė, lyg lytų iš apačios. Tai
tęsėsi keletą akimirkų, neišdildoma.“

Islandiška gamta neturi analogų su Lietuvos ar kita senojo
žemyno krašto gamta, artimiausia jai yra Norvegija. Domėjausi
išlikimo sąlygomis tokioje gamtoje ir jau patyriau
šį išgyvenimą. Vasarą tam nereikia ypatingos, specializuotos
įrangos. Tik palapinė, miegmaišis, specialūs batai, maistas
ir kiti būtiniausi daiktai. Visa manta turi būti nesunki ir
kompaktiška sudėti, nes keliauti gana sudėtinga. Lavos suformuoti
laukai ir kalnai retai kada būna palankūs. Kartais
jūrų vėjas be galo stiprus, oras nenuspėjamas. Vasaros naktys
baltos, saulė už horizonto nenusileidžia, todėl keliauti
naktį patogiau.

Žurnalo "Pravda" informaciją skelbti, cituoti ar kitaip naudoti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be "Pravda" sutikimo neleidžiama.