Tai nuolatinis traukos centras, atgaivintas sergėti ne sustingusio laiko relikvijas, o mokantis jas vertinti bei naudotis geriau pažįstant praeitį ir nūdieną. Apie senojo dvaro paslaptis ir dabarties naujienas kalbamės su Kelmės krašto muziejaus direktore Danute Žalpiene.
- Kam ir kada kilo mintis atgaivinti dvarą? Kada jis atvėrė duris lankytojams?
Kelmės krašto muziejus dvare buvo įkurtas 1990 m. pabaigoje. Tai buvo nepriklausomybės atkūrimo pradžia, padidėjęs žmonių dėmesys Lietuvos istorijai, tradicijoms, krašto kultūrai. Įdomi muziejaus istorija: prieš karą šaulių organizacija buvo įkūrusi muziejų Šaulių namuose. Prasidėjus karui, daiktai buvo išvežti: dalis į Šiaulių Aušros muziejų, dalis dingo. Žodžiu, muziejaus nebeliko.
Po karo kurį laiką vėl veikė valstybinis muziejus miestelio centre, vėliau buvo uždarytas. Po to atsirado visuomeninis muziejus, įsikūręs jau dvare. Sovietmečiu dvare buvo Paukštininkystės tarybinio ūkio kontora. Ūkis buvo stiprus, dvaro pastatą gerai prižiūrėjo, tad rėmė antrame aukšte įkurdintą nedidelį visuomeninį muziejų. Vėliau jo eksponatus perėmė valstybinis Kelmės krašto muziejus.
Smagu dirbti dvare. Manau, kad mus supanti aplinka prisideda prie mūsų skonio ugdymo, grožio supratimo formavimosi, sukuria reikalingą muziejininko darbe istorinės aplinkos nuotaiką. Muziejus dvare – suderinami dalykai. Istorijos ir meno vertybės tampa įtaigesnės, kai jos pateikiamos dvare, kurio sienos mena ištisų žmonių kartų gyvenimus.
Dvaro ponia pasijusti nėra kada, nes labai daug rūpesčių dėl pastatų, teritorijos priežiūros. Teritorija nėra tvora atsitvėrusi nuo miestelio ir žmonių. Iš devynių išlikusių pastatų tik trijuose įsikūręs muziejus, kituose gyvena žmonės. Šiuo metu restauruota centrinių rūmų išorė ir vartai. Šiemet buvo restauruotas seniausias Lietuvos svirnas. Mes jį pritaikėme muziejaus reikmėms. Reikėtų sutvarkyti dvaro teritoriją.
- Kelmės dvaras – kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Unikalus baroko stiliaus statinys su vartais ir svirnu sudaro vientisą ansamblį. Jo istorija siejasi su didikais Ruževskiais, kurie valdė dvarą per 350 metų. Gal jums ar kitiems muziejaus darbuotojams teko pabendrauti su dvarininko Gruževskio paskutine palikuone Sofija (1892-1988)? Koks jos likimas?
Liūdnas paskutinių dvaro savininkių likimas: 1940 m. Gabrielė Gruževskienė, jau būdama 70 metų, kartu su savo netekėjusiomis dukromis buvo išvarytos iš dvaro, o vėliau ištremtos. Gabrielė Gruževskienė ir jos dukra Adolfina mirė tremtyje. Sofijai pasisekė grįžti iš tremties, ji gyveno užsienyje, į Lietuvą niekada nebegrįžo. Mirė ji 9-ajame dešimtmetyje Londone. Tiesioginių dvaro paveldėtojų neliko.
Prieš keletą metų muziejuje lankėsi kelmiškių Gruževskių šeimos giminės iš Lenkijos, Australijos, Amerikos. Ši giminė, kilusi iš Lenkijos, plačiai paplitusi ir Lietuvoje. Lietuviška atšaka čia įsitvirtino 1591 m., kai Jonas Gruževskis nusipirko Kelmę ir ją supančias žemes.
- Dvaro vidaus ekspozicijos kuklios, bet atspindi praeities atšvaitus. Kur rinkote baldus? Ar yra ekspozicijoje unikalių šio dvaro relikvijų? Gal išskirtumėte vieno unikalaus daikto istoriją?
Nelengva formuoti savo rinkinius muziejui, savo istoriją pradėjusiam kurti prieš 20 metų. Kelmės dvaras buvo labai turtingas, bet 1940 m. jį nacionalizavus dalis vertybių buvo išdalyta, perduota kitam muziejui, o dalis buvo išgrobstyta ir dingo.
Vertingas eksponatas – sukilimo vėliava. Įdomi jos atsiradimo istorija. 2002 m. buvo surengta konferencija, kurioje dalyvavo daug rajono istorijos mokytojų. Tuometė Kolainių devynmetės mokyklos istorijos mokytoja atvežė lipnia juosta suklijuotą bažnytinę vėliavą. Ją buvo radę vaikai Kolainių bažnyčios griuvėsiuose, vykstant rekonstrukcijai. Vėliava ilgą laiką buvo laikoma mokykloje. Mokytoja, matydama, kad radinys vis labiau nyksta ir dūla, nutarė atvežti jį į muziejų. Tai labai vertingas eksponatas. Bažnytinių vėliavų išlikę daug ir kur kas gražesnių, šios vertė – jos siuvinėtas užrašas, liudijantis apie bajorų Šimkevičių dalyvavimą 1831 m. sukilime. Kiek man žinoma, analogiškų eksponatų Lietuvos muziejuose daugiau nėra.
- Nieko negirdėjusiam apie dvarą iškart kyla klausimas, ką bendra su Kelme turi įrengta originali indėno buveinė. Galima tik žavėtis tokia ekspozicijos idėja, susiejant ją su prieškario rašytoju ir vertėju Jonu Vadeikiu, išvertusiu vokiečių rašytojo Karlo Majaus knygas apie indėnus.
Muziejus turi būti lankomas ir gyvas, jis negali virsti vien eksponatų saugykla. Didelius vertybių rinkinius sukaupę respublikiniai muziejai lankytoją gali nustebinti turtingomis daug metų kauptomis kolekcijomis. Dauguma savivaldybių muziejų menkai lankomi, nes yra panašūs savo etnografinių daiktų ekspozicijomis. Istorijos ekspozicijose mažai atsispindi įvykiai, žmonės, reikšmingi visai Lietuvai. Pateikiama medžiaga įdomi tik to miestelio ar rajono gyventojams.
Ekspozicijos apie indėnus, ypač jai parengtos edukacinės programos tikslas buvo sudominti, nustebinti, pritraukti lankytoją. Jono Vadeikio Karl May knygų „Vinetu“, „Per dykumą“ vertimai trečiajame dešimtmetyje buvo švietėjiška priemonė per grožinę literatūrą susipažinti su įdomia indėnų kultūra ir istorija. Ketvirtajame dešimtmetyje ir vėliau buvo populiarūs žaidimai ir pramogos gamtoje indėnų tema. Vaikus ir paauglius traukė indėnų gyvenimo romantika, jų ryšys su gamta, kilnios laisvės, gėrio idėjos, šios tautos žmonių moralinės nuostatos. Būtent mūsų kraštiečio Jono Vadeikio išverstos populiarios knygos apie skriaudžiamus, bet drąsiai kovojančius indėnus turėjo įtakos žavėtis indėnų kultūra ir jų gyvenimo būdu.
Mūsų parengtos edukacinės programos metu vaikai, sėdėdami tipi palapinėje, klausosi indėniškos muzikos, susipažįsta su įdomiais indėnų kultūros ir buities daiktais, vėliau šaudo iš lanko, geria prie laužo matės arbatą, valgo kukurūzų miltų irokėzų paplotėlius. Kartu mažieji ekskursijų dalyviai susipažįsta su Kelmės dvaro istorija. Manau, kai užaugs, jie prisimins čia patirtus malonius pojūčius ir norės dar kartą atvažiuoti.
- Kas padėjo sukaupti tiek įdomių eksponatų? Kas nulipdė indėnų vado figūrą? Iš kur gavote indėniškų rūbų?
Lietuvoje yra indėniško gyvenimo būdo entuziastų, besidominčių indėnų kultūra ir buitimi, mėgstančių pagyventi kaip indėnai vigvame. Kuriant ekspoziciją mums pagelbėjo Tomas Gaupša. Jis atidavė savus indėno vyro rūbus, perdavė muziejui daug žvėrių kailių, sapnų gaudiklių, padovanojo nemažai tipi palapinės daiktų. Apie indėnų gyvenimo būdą mus konsultavo Aleksandras Astrauskas. Gavome originalių eksponatų iš Amerikos. Užmegzti ryšius su rėmėjais mums padėjo žurnalistas Kęstutis Čerkeliūnas. Daug literatūros atsiuntė Vokietijos Karl May draugijos narys Gerdas Hardackeris.
- Keliaukime į svirną ir išgirskime apie jo atkūrimo unikalumą...
Tai seniausias tokio tipo medinis svirnas Lietuvoje. Pirmą kartą dvaro sąrašuose jis paminėtas 1716 m. Pastatas mūsų laikus pasiekė mažai pakitęs. Svirnas pagal stilių yra grynai liaudiškų tradicijų medinis pastatas. Paskutinį dešimtmetį jis buvo avarinės būklės – puvo ir nyko. 2006 m. buvo parengtas investicinis projektas bei paraiška svirnui restauruoti ir pritaikyti muziejinei, kultūrinei ir švietimo paskirčiai. Buvo parengtas svirno rekonstrukcijos projektas. Per 16 mėnesių svirnas buvo prikeltas naujam gyvenimui.
- Svirnas naudojamas kaip edukacinė priemonė primenant vaikams praeities istorijos aspektus. Ką vaikai sužino apie piemenėlių vasaras ir žiemas?
Yra parengta edukacinė programa „Piemenėlių žaidimai“. Vaikai svirne esančioje ekspozicijoje supažindinami su piemenėlių buityje naudotais daiktais. Dalyviai pievelėje prie svirno vaikšto kojūkais, žaidžia „ožį mušti“ ir kitus piemenėlių žaidimus. Svirno kamaroje ragauja tradicinį žemaičių valgį – bulves su sėmeniniu.
- Jei neklystu, šis dvaras-muziejus bene labiausiai lankomas Lietuvoje. Tad kokius rekordus skinate?
Tarp daugelio savivaldybių muziejų pagal surenkamas lėšas už parduotus bilietus edukacinėms programoms esame neaplenkiami. Muziejaus parengtos edukacinės programos lankomos ir mėgstamos vaikų. Laikomės taisyklės: jeigu parengi edukacinę programą ir matai, kad lankytojai jų pageidauja tik kartą per sezoną ar mėnesį, vadinasi, tą programą reikia tobulinti. Populiari mūsų edukacinė programa „Kalėdiniai būrimai Kelmės dvaro rūsių prietemoje“. Užsakymus jai pradedame gauti jau spalio mėnesį.
- Kuo labiausiai žavisi lankytojai dvare sodyboje?
Atkurti dvaro ansamblio pastatai pritraukia vis daugiau pavienių lankytojų. Kiekvieną šeštadienį čia atvažiuoja vestuvininkai. Jie fotografuojasi dvaro parke ir prie rūmų. Suaugusiuosius žavi atkurti vertingi dvaro ansamblio pastatai. Rūmų renginių salėje vyksta klasikinės muzikos koncertai, jau treji metai rengiamas profesionalaus meno sklaidos projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Vaikus masina edukacinės programos apie indėnus, kalėdinius būrimus, piemenėlių buitį.
