Žaliakalnio kultūros almanachas „Fontanas“ pasirodė jubiliejiniais Lietuvos vardo paminėjimo metais, vesdamasis podraug dar dvi ypatingas sukaktis – Kauno paskelbimo laikinąja sostine 90-metį ir Žaliakalnio prijungimo prie Kauno miesto 120-ąsias metines.
Gimė iš meilės
Pasak almanacho sudarytojo muziejininko ir literato Alfo Pakėno (leidėjai – Žaliakalnio bendruomenės centras „Žaliakalnio aušra“ ir Lietuvai pagražinti draugijos Kauno skyrius), pagrindinė „Fontano“ idėja – prisiminti, prikelti Žaliakalnio, kaip unikalios Kauno dalies, kultūros paveldą, puoselėti jį, pateikti dabar čia gyvenančių menininkų kūrybą, ugdyti jaunuosius talentus, stiprinti žaliakalniečių bendruomenę.
„Esu įsimylėjęs Kauną – Vaižganto, Salomėjos Nėries, Unės Babickaitės, Antano Miškinio, Henriko Radausko ir daugelio kitų garsių menininkų miestą. Ypač Žaliakalnį. Svajonė parengti jam skirtą kultūros almanachą kilo, kai pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o „Aušros“ bibliotekoje ėmiau rengti literatūros vakarus“, – pasakoja iš Aukštaitijos kilęs, bet puikiai prigijęs Kaune A.Pakėnas.
Žaliakalnis – ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Juk, paskelbus nepriklausomybę ir apgynus ją kovose, Kaunas po Vilniaus praradimo tapo valstybės širdimi. Žaliakalnyje gyveno daugybė talentingų kūrėjų, valstybės veikėjų, tarp jų – Lietuvos prezidentai Kazys Grinius ir Valdas Adamkus, diplomatas ir istorikas Petras Klimas, dailininkai Kazys Šimonis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Antanas Samuolis, Juozas Zikaras, rašytojai Vincas Krėvė, Balys Sruoga, architektai Feliksas Vizbaras, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis, kino režisierius Vytautas Žalakevičius, dramaturgas Juozas Grušas. Žaliakalnis saugo ir paskutinius savo gyvenimo mėnesius čia praleidusių klasikų Vaižganto, Salomėjos Nėries pėdsakus.
Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, papildant jį garsių tautiečių vardais... Kai kurios iš to kultūrinio konteksto asmenybių, įdomios su jais susijusios istorijos, autentiškų prisiminimų fragmentai persikėlė į almanacho „Fontanas“ puslapius, ištrykšdami naujos informacijos ir unikalių detalių srovėmis... Intriguojančios, informatyvios publikacijos skirtos ne tik tokiems korifėjams kaip Vaižgantas, Salomėja Nėris ar Adomas Galdikas, bet ir kuklesnėms kultūros pasaulio figūroms.
Prikelti iš užmaršties
Ar žinojote, kad populiarioji neva liaudies daina „Pamilo dobilas raudonas...“ iš tiesų yra sekimas jaunos prieškario poetės Viktorijos Kumpikevičiūtės (1918-2006) eilėraščiu „Šienapjūtė“? Talentinga gražuolė, kilusi iš Mažeikių, mokėsi Kauno Meno mokykloje, labai jauna, vos devyniolikos, ištekėjo už garsaus dailininko Petro Kalpoko sūnaus, irgi dailininko Rimto Kalpoko.
Savo pirmą ir vienintelę eilėraščių knygelę „Vasara laukuos“ ji išleido 1939-aisiais. Dar nespėjus išplatinti viso jos tiražo, užgriuvo rusų okupacija. V.Kumpikevičiūtės santuoka susiklostė nesėkmingai ir truko neilgai. Nors susilaukė dviejų vaikų, ji nepanoro toliau gyventi su R.Kalpoku.
Vėliau V.Kumpikevičiūtė literatūroje reiškėsi epizodiškai, daugiausia vienu kitu eilėraštuku vaikams. Į lietuvių literatūros istoriją ji įėjo kaip vieno eilėraščio – „Šienapjūtė“ – autorė.
Tarybiniais laikais duoną moteris pelnėsi dirbdama Kauno „Drobės“ fabrike. Vargu ar bendradarbiai, baliukuose užtraukdavę ir mažo, ir seno dainuojamą šlagerį apie dobilo ir ramunės meilę, nutuokė, kas sieja šią dainą ir Viktoriją... V.Kumpikevičiūtė nugyveno ilgą gyvenimą, o keletą metų iki mirties ją kalbinusiam Remigijui Jakulevičiui papasakojo įdomių prisiminimų, kurie dabar atsidūrė „Fontano“ puslapiuose. Iš jų sužinome, kad „Šienapjūtę“ Viktorija parašė būdama penkiolikos, įkvėpta žydinčių vasaros pievų, pro kurias ėjo namo iš gimnazijos. Taip pat, kad Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ herojė turinti jos bruožų, nes rašytojas pas Kumpikevičius vasarojęs ir netgi buvo ją įsimylėjęs...
Dar vienas kuklus žaliakalnietis menininkas – pedagogas, subtilus prozininkas ir dramatiško likimo žmogus Kazys Jankauskas. Jo asmenybė iškyla buvusios mokinės Valerijos Barkauskaitės-Mockienės prisiminimuose. Dar prieš karą išleidęs tris knygas, iš kurių didžiausią pasisekimą turėjo romanas „Jaunystė prie traukinio“, vėlyvojo pokario metais rašytojas atsidūrė Sibire. Ten stalininės valdžios buvo nublokštas už tai, kad savo apsakymuose aprašė trėmimus, paveiktas sesers šeimos išvežimo...
Gulagų universitetai pristabdė K.Jankausko literatūrinę veiklą – tarybiniais laikais ilgai neišėjo jo knygos, vėlai atkurta narystė Rašytojų sąjungoje. O koks jis kažkada, prieš septyniasdešimt metų, buvo mokytojas Šiaulių mergaičių gimnazijoje, apibūdina „Fontane“ publikuojami prisiminimai: „Mums imponavo mokytojo laisva ir savarankiška mąstysena. Mes juo tikėjom, jautėme jo jėgą, jo tiesą, kuri nebuvo diplomatiškai ramiai išsakoma – mokytojo kūrėjo rašytojo išmąstytos mintys lyg žiežirbos glumindavo savo naujumu.“
Apie Salomėją ir kitus didžiuosius
Net kelios publikacijos „Fontane“ skiriamos Salomėjai Nėriai. Inos Aleksaitienės straipsnis „Žaliakalnis – Salomėjos baltojo miesto dalis“ iššifruoja čia likusius poetės pėdsakus. Širvintų gatvėje prie sentikių cerkvelės poetė susitikdavo su savo mylimuoju profesoriumi Juozu Eretu. Vaižganto gatvėje ji gyveno erdviame Vinco Mykolaičio-Putino bute. Dainavos gatvėje poetė įsikūrė karui baigiantis grįžusi iš Rusijos, nes jos namai Palemone buvo apgriauti.
Įdomi ir netikėtu rakursu analizuojanti Salomėjos Nėries įvaizdį yra Astos Vileniškytės publikacija „Salomėja Nėris ir prieškario mados.“ Iš rašinio sužinome apie poetės skonį, garderobą, mėgstamas aprangos detales, jos drabužių madingumą. Neabejotina – mūsų „lakštingala“ tikrai turėjo ne tik tą chrestomatinę languotą suknelę. O labiausiai kompleksavo dėl savo mažo ūgio ir net vengdavo eiti gatve su aukštomis draugėmis. Kadangi apie 1930-uosius rūkymas buvo madingos moters atributas, Salomėja Nėris mokytojaudama Lazdijuose rūkė papirosus. Tik... kartais gėdydavosi tokiame mažame miestelyje pati eiti pirkti rūkalų.
Didelis pluoštas prisiminimų apie poetę – „Žemės mergaitėj įsikūnijusi poezija“ pateiktas kunigo Mykolo Vaitkaus. Jis Salomėją Nėrį rūpestingai globojo ir jai susidėjus su trečiafrontininkais bei patekus į valdžios nemalonę, duodavo užsidirbti iš vertimų, išrūpino mokytojos vietą Panevėžyje per patį Antaną Smetoną, kai tuo tarpu kairieji draugužiai tokio dėmesio į savo pusę persiviliotai Saliutei neparodė...
O koks žavus, žmogiškas, šmaikštus „Fontano“ publikacijose iškyla Vaižgantas! Mielas, šiltas, jaukus jo laiškas penkiametei Eglutei Klimaitei į Paryžių. Neva rimtas, bet kažkuo „šveikiškas“ tekstas „Mano girtoji išpažintis“ (bažnytinė vyresnybė papriekaištaudavo Vaižgantui už polinkį taurelei). Dukterėčios Barboros Mėginaitės-Lesauskienės pateikta novelės verta istorija apie tai, kaip kanauninkas „per prievartą“ įsitaisė šunį taksą Kauką, o paskui prie jo prisirišo ir itin apgailėjo gyvulėlio žūtį: mergina iš dėdės net gavo laiškelį su švelniai humoristiniu Kauko nekrologu.
Tapytoją Adomą Galdiką (1893-1969) šiandien Kaune primena baigiantis sugriūti jo namas Savanorių prospekto kairėje, vos užkilus į kalną. Baigiantis karui, garsiosios „arsininkų“ grupės narys pasitraukė į Vakarus. Nuo 1952 metų gyveno Niujorke, netrukus ten išgarsėjo abstrakčia tapyba. 1976-2003 metais Brukline veikė Adomo Galdiko galerija. O kas tai buvo per asmenybė, kuo įdomi jo kūryba, kokie draugai jį supo Kaune, kokius bohemiškus pokštus jie krėtė ir kaip viską su angeliška kantrybe pakęsdavo jo žmona Magdelena Draugelytė-Galdikienė, Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininkė, laikraščio „Moteris“ redaktorė, aprašyta net keliose „Fontano“ publikacijose.
Kauko laiptai – kaip simbolis
Poetė Judita Vaičiūnaitė savo prisiminimų knygoje „Vaikystės veidrody“ rašo: „Trečiasis fontanas – Kauko laiptų. Didžiulė dosni pilko akmens taurė, dažniausiai prilyta, jaučių kaukės aplink ją. Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė...Dešinėj Vizbaro kalnas – nuostabios mano vaikystės Alpės.“
Prieškariu pastatyti Kauko laiptai ir aikštė su terasomis ir baseinu jų pabaigoje kažkada buvo prestižinė miesto viešoji erdvė, graži poilsio vieta (deja, dabar ji gerokai primiršta ir sunykusi). Šių laiptų atsiradimą primena Nijolės Lietuvninkaitės rašinys „Laiko autografai Kauko laiptuose“. Iš jo, be kitų detalių, sužinome, kad Kauko laiptų detalų planą parengė Romoje architektūros mokslus baigęs Stasys Kudokas.
Paties Žaliakalnio istoriją primenanti jo bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Markevičienė atskleidžia įdomių detalių: 1923 metais sudarytame miesto išplanavimo projekte, kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Martinas Frandsenas drauge su lietuviu kolega Antanu Jokimu, Žaliakalniui buvo numatyta ypatinga funkcija. Ateityje šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru.
Gal taip ir būtų įvykę, jei čionai žemė visur būtų buvusi valstybinė, jei po keliolikos metų nebūtų užgriuvusi okupacija ir karas. Liko tai, kas spėta pastatyti. VDU profesorė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė savo straipsnyje aptaria tarpukario kultūros paveldą ir vertingiausius statinius šiame miesto rajone.
Šie tekstai tikrai suras savo skaitytoją, nes Lietuvoje tebėra daug žmonių, kuriems rūpi akropolių šešėlyje dingstantis tikrasis mūsų miestų veidas.
