„Renault Fuego“ istorija prasidėjo 1976 m., kai naujai paskirtas „Renault“ generalinis direktorius Bernardas Vernieris-Paliezas inicijavo visų „Renault“ modelių atnaujinimą. Vienas iš prioritetinių uždavinių buvo atnaujinti vidutinio dydžio modelį – sukurti „Renault 12“ įpėdinį. Taip pat buvo nuspręsta kurti kupė modelį – „Renault 15/17“ įpėdinį.
Naujojo automobilio dizainą kūrė „Renault“ dizaino skyriaus vadovas Gastonas Juchetas ir naujas dizaineris Robertas Opronas. Jis į „Renault“ atėjo iš „Citroen“, kur be kitų modelių, sukūrė SM bei CX. Nepaisydamas 7-ojo dešimtmečio tendencijos kuriant automobilių modelius naudoti aštrias briaunas ir geometrinį dizainą, R. Opron pirmenybę teikė švelnioms linijoms. Išskirtinis naujojo dizaino elementas buvo lenktas galinis langas. Po oficialaus modelio pristatymo buvo girdima nuomonių, kad šis sprendimas nukopijuotas nuo Harmo Laagay sukurto „Porsche 924“ modelio. Tačiau pakanka pažvelgti į 1970 m. R. Oprono sukurtą „Citroen SM“ ir išsisklaido abejonės, kad prancūzas dizaineris šią naujovę sukūrė pirmasis.
Automobilio korpuso dizainas „Renault“ valdybai buvo pristatytas 1976 m. pabaigoje. B.Vernieris-Paliezas šiuo pristatymu buvo iš ties patenkintas – modelio linijos tarsi prognozavo naują 1980-ųjų stilių. Korpuso sukūrimo technologija buvo beveik identiška „Renault 18“ korpuso konstrukcijos technologijai. Reikšmingesni skirtumai buvo susiję su galine korpuso dalimi.
Kai 1978 m. balandį debiutavo „Renault 18“, buvo pradėti ir naujojo kupė bandymai. Pirmą kartą per daugelį metų buvo priimtas sprendimas pakeisti naują modelį simbolizuojantį numerį ne į kitą skaičių, o suteikti visiškai naują pavadinimą. Apsvarsčius keletą variantų buvo pasirinktas ispaniškas žodis „Fuego“. Automobilis buvo testuojamas „Renault Lardy“ tyrimų centre, ypatingai buvo tiriamas susidūrimo su kitu automobiliu poveikis.
Siekiant pabaigti modelio technologijų kūrimą prireikė dar keleto mėnesių kruopštaus Billancourto inžinierių darbo. „Renault 15/17“ gamybos pabaiga buvo ženklas, kad įpėdinis yra paruoštas gamybai. 1979 m. rugsėjį spaudoje pasirodė pirmosios, nors dar neoficialios „Fuego“ nuotraukos.
1980 m. vasarį vaizdingoje Costa del Sol pakrantėje Ispanijoje įvyko išankstinis „Renault Fuego“ pristatymas žiniasklaidai. Oficialus pristatymas įvyko Tarptautinėje automobilių parodoje Ženevoje, tų pačių metų kovo pradžioje. Masinė gamyba prasidėjo Billancourte, o netrukus ir Ispanijos „FASA Renault“ gamykloje Valladolide.
Pagrindinė „Fuego TL“ versija buvo varoma 1,397 ccm, 64 AG varikliu. Brangesni variantai (Prancūzijoje - GTL ir GTS) buvo varomi 1,647 ccm (96 AG) varikliu, kuris buvo naudojamas ir 16 TX. „Fuego“ pasiūlą sudarė ir TX/GTX modeliai, kurie buvo varomi 2,0 litro varikliu, užtikrinančiu 109 AG, kuris buvo perimtas iš 20 TS modelio. Priklausomai nuo modelio, „Fuego“ išvystydavo iki 158-190 km/h greitį.
Sėdynės su smūgio slopintuvais ir tampresnėmis spyruoklėmis, 5 laipsnių mechaninė pavarų dėžė įėjo į standartinę automobilio komplektaciją (išskyrus TL versiją). Kai kuriose rinkose buvo galima rinktis ir trijų laipsnių automatinę pavarų dėžę MJ.
Nepaisant sportiškų bruožų, keturių vietų „Fuego“ buvo ir pakankamai praktiškas. Galimas krovinių tūris – 375 dm3 (sulanksčius sėdynes - 814 dm3 ) nesiskyrė nuo kompaktiško šeimai skirto automobilio standartinių galimybių.
Kupė modelis buvo su lėktuvo tipo sėdynėmis priekyje. Moderniausias „Fuego“ variantas – GTX – į istoriją įėjo kaip pirmasis masinės gamybos automobilis pasaulyje su nuotolinio valdymo pultu. Tiesa, 1970-aisiais metais į „Renault 16 TX“ jau buvo įrengtas centrinis užraktas, atidarantis visas automobilio duris vienu raktu. Kuriant „Fuego“ buvo surastas patogesnis sprendimas - Philippe Lipschutz patentuota PLIP sistema kuri buvo sukurta bendradarbiaujant „Renault ir „Thomson“. Be to „Fuego GTX“ buvo įrengti elektra valdomi langai, žaliai tonuoti stiklai, modelį puošė futuristiniai Gotti lydinio ratlankiai.
1982 m. „Heuliez“ pristatė „Fuego“ kabrioletą, tačiau jo masinė gamyba niekada nebuvo įgyvendinama. Tuo metu „Fuego“ debiutavo JAV ir Kanadoje. Modelio surinkimai taip pat buvo pradėti Santa Isabel gamykloje Argentinoje.
1983 m. buvo pristatyti pirmieji „Fuego“ patobulinimai (antrasis etapas Deux), atnaujintas modelis pasirodė „Renault“ salonuose Prancūzijoje. Buvo pakeistas automobilio priekis – žibintai, buferiai, o salone įmontuotas naujas prietaisų skydelis ir vairas. Tuo pat metu debiutavo ir „Fuego Turbo“ su 1,565 ccm (132 AG) varikliu su „Garrett“ turbokompresoriumi. Automobilio didžiausias greitis siekė 200 km/val., nuo 0 iki 100 km/val. greitį automobilis pasiekdavo per 9,8 sek. Tokį greitį išvystantis automobilis reikalavo ir veiksmingų stabdžių – diskiniai stabdžiai buvo uždėti ant visų ratų.
Automobilio gamyba Prancūzijoje buvo baigta 1985 m. liepos mėn. 1987 m. vasarą šio modelio automobilių surinkimas taip pat buvo nutrauktas. Iki 1992 metų „Fuego“ buvo gaminamas „Renault Argentina S.A.“ kaip GTX / GTA ir GTA Max. Viso buvo pagaminta 226 583 automobilių – nišiniam automobiliui tai buvo tikrai geras rezultatas. 1997 m. „Renault“ pristatė „Megane Coupe“ – automobilį, kurį galima vadinti „Fuego“ įpėdiniu.
