Žmogus iš minios prašo Jėzaus įsiterpti į jo ir brolio ginče dėl palikimo. Kaip įprasta, kai Jėzui yra pateikiami ypatingi atvejai (mokėti ar nemokėti Ciesoriui mokesčius, užmėtyti ar neužmėtyti akmenimis moterį, sugautą svetimaujant), jis neatsako tiesiogiai, bet paliečia problemos šaknį, svarsto klausimą kitame lygmenyje, atskleisdamas klaidą, kuri slypi pačiame klausime.
Abu broliai klysta, nes jų ginčas kyla ne iš objektyvumo ir teisingumo ieškojimo, bet – iš godumo. Tarp jų neliko nieko bendro, išskyrus palikimą, kurį reikia pasidalinti. Interesas nutildo bet kokį žmogišką jausmą. Turtas, kurį norėtų pasidalinti, tikrovėje juos pačius padalija.
Kad atskleistų šios elgsenos klaidingumą, Jėzus pateikia palyginimą apie turtingą žmogų, kuris mano esąs saugus daugeliui metų, nes susikrovė daug gėrybių, bet jau tą pačią naktį iš jo buvo paprašyta gyvenimo ataskaitos.
Jėzus užbaigia palyginimą žodžiais: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Ką reiškia tapti turtingu pas Dievą, Jėzus paaiškina šiek tiek vėliau toje pačioje Luko evangelijoje: „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 33-34).
Yra kažkas, ką galime nusinešti kartu su savimi į amžinybę, anapus mirties: tai nėra turtai, bet darbai; ne tai, ką turėjome, bet tai, ką padarėme. Svarbiausias dalykas gyvenime nėra turėti gėrybių, bet daryti gerą. Turėtą gerovę paliekame čia, atliktą gėrį nešamės su savimi.
Tiesa, jei ne palyginimo pabaiga, tai iš Jėzaus pasakojimo atrodytų, jog kalbama apie sėkmingą žmogų, kuriuo reikia žavėtis: sujungdamas triūsą, intelektą ir laimę, šis žmogus susikrovė didingą pelną. Be to, palyginime neužsimenama, kad jis tai pasiekė sukčiaudamas. Paprasčiausiai mokėjo išnaudoti savo sugebėjimus ir susidariusias aplinkybes.
Ir vis dėlto, Viešpats jį pavadina kvailiu. Kodėl? Todėl, kad žmogaus gyvenimo vertės nesudaro turėjimas, nes gyvenimas yra dovana, kuri priimama su dėkingumu ir džiaugsmu Viešpaties malonėje. Palyginimo veikėjas taip buvo susirūpinęs verslu, jog nebeturėjo nei laiko, nei jėgų praturtėti pas Dievą.
Tai – subtili apgaulė, kuriai pastebėti reikia nemažai budrumo. Juk dažnai žmogus gali gyventi garbingą gyvenimą, paremtą pinigais ir patogumu, ir sau kartais pasakyti: „Ir kas čia blogo?“. Tačiau būtina praplėsti dėmesio akiratį. Kiekvienas pasirinkimas reikalauja aukos, atsisakymo. Palyginime žmogus apsigavo didindamas savo gėrybes ta prasme, jog nepastebėjo to, ką praranda – Dievo prisiminimo.
Tai, kuo šis žmogus džiaugiasi, nėra joks blogis: „Tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“. Tame poreikyje „ilsėtis, valgyti, gerti, linksmintis“ nėra jokio blogio. Tai, pasak Koheleto, priklauso žmogaus gyvenimui, tačiau Koheletas dar prideda, kad visa tai yra Dievo dovana (Koh 2, 24-25).
Todėl yra verta, kad žmogus tai atmintų ir išsaugotų šį sveiko proto likutį, kuris leidžia žmogui suprasti, kad ne jis yra gyvenimo ir turtų šeimininkas. Ir negali jis juo tapti. Deja, kartais tik mirtis atveda prie šios tiesos, sugrąžina prie žmogiškųjų ribų suvokimo, atveria vidinį žvilgsnį į dangų.
Viena Zanzibaro salos pasakų byloja: „Vieną dieną moteris atėjo pasisemti vandens prie šaltinio, esančio tarp miško medžių. Prieš panardinant indą į vandenį ji pastebėjo vandenyje nuostabų vaisių. Ištiesė ranką, norėdama jį paimti, bet jis dingo, ir pasirodydavo tik tada, kai moteris ištraukdavo ranką iš vandens. Ir taip kelis kartus iš eilės.
Tada moteris pradėjo energingai semti vandenį iš šaltinio, bet, kai išsėmė visą vandenį, ji pastebėjo, jog vaisiaus čia nebėra. Beliūdėdama ji išgirdo balsą: „Kodėl ieškai apačioje? Vaisius randasi viršuje...“. Moteris pakėlė akis ir pamatė kybantį ant vienos šakos virš šaltinio nuostabų vaisių, kurio tik atspindį matė vandenyje“.