Berniukas ir tėvo biblioteka (turtinga, patys matydavome Antaną Venclovą su atliekamomis knygomis bukinistinių retenybių prikimštame antikvariate prie Visų šventų bažnyčios), jaunuolio ir tėvo konfliktas, jauno genijaus ir jį supančios aplinkos konfliktas, gandai apie ujimą ir persekiojimą – nuo visos šios maišto prieš santvarką, drąsos, vienišumo, neįvertinto ir persekiojamo talento dramos kvaito poezija pramuštos mūsų galvos, virė jaunas kraujas.
Mes visi buvome Tomo Venclovos pusėje! Tiesa, pasitaikydavo skeptikų, Sokrato pasekėjų iš „Tauro“ ir „Stuokynės“ bendrabučių, kurie sakė: jis maištauti gali, bepigu jam, atsiras kas užtaria, pabandykite jūs, teliukai, kaimo jurgiai neraliuoti, pasriūbauti apie laisvę ir meną dėl meno, šlapios vietos neliks (du maištininkus – Vaičiūną, pareiškusį, kad tiki Dievą, ir Gintą Žulį, basą perėjusį nuo saugumo iki universiteto ir iškabinusį Liuterio pavyzdžiu tezes fakultete, kodėl tiki Dievą, ištrenkė su griausmais), bet mes tokių kranksinčių varnų vyšninės spalvos studentiškom kepuraitėm nemėgome ir nesiklausėme, juk Tomas tai bent vyras!
Tos nuotaikos sustiprėjo bene trečiame kurse, kada į literatų būrelį pakvietėme Antaną Venclovą ir įsitikinome: sūnus negalėjo pritarti tėvui (man ir dabar gėda dėl savo elgesio, pirmininkavau pasipūtęs, šnairom dėbčiojau į svečią, akiplėšiškais klausimais lenktyniavau su draugais – tik vėliau sužinojau, kaip garbingai ir drąsiai poetas gynė lietuvių kultūrą, jos šedevrus, Čiurlionį).
Atsitiktinai pamačiau Tomą Venclovą Vilniaus centre per pačią jo pjudymo ir persekiojimo kulminaciją drengiant šaltam lietui – jis žengė, vienišas, maištingas ir pašėlusiai talentingas, taškė kojomis balas, šnibždėjo eiles, o gal kalbėjosi su savimi. Išvakarėse bendradarbis Pranas Morkus jį buvo atsivedęs į scenarinę kolegiją Birutės gatvėje, ir tvankiame prirūkytame kambarėlyje man širdį nusmelkė orus tikro intelektualo vienišumas. Neprisimenu pokalbio turinio, o gaila.
Klausiausi žmogaus, visa galva praaugusio laiką. Buvo nejauku ir gėda: štai jis išvyksta palikdamas saugumo inspiruotus šlykščius gandus, o mes, šiaudadūšiai inteligentėliai, neišdrįstame parodyti žmogiško, kolegiško solidarumo! Jis vienas siunčia juos visus su melu ir ideologija po velniais! Kokie menki mes jam atrodome! Mes jam neprilygome, mes neišdrįsome viešai pasipriešinti sistemai, mūsų protestas prasidėdavo ir baigdavosi metaforomis, potekste, Ezopo kalba, o taip pat „drąsiomis“ diskusijomis draugų rateliuose, virtuvėse, geriausiu atveju -„Neringos“ kavinėje.
Dabar įdomu klausytis, kokie tada visi buvo drąsūs ir įžvalgūs, kaip nujautė imperijos krachą ir Lietuvos laisvės aušrą! O paskui visus tuos metus jautėme, kad jis ne tik garsiuose universitetuose, ne tik su Josifu Brodskiu ir Česlovu Milošu, ne tik su egzodo mėnraščiais, lenkų spaudoje, bet ir su mumis, su mūsų Atgimimu ir Nepriklausomybe. Tikrai tarė savo žodį, kai labiausiai to reikėjo.
Visada Tomo Venclovos žodis – poetinis ir publicistinis – buvo laukiamas, visada sutinkamas palankiai. Turime, drąsiai sakykime, savo ir ne vien savo padangėje europinio, pasaulinio lygio asmenybę, mokėkime džiaugtis ir didžiuotis ja. Ji gali plaukti prieš srovę, ji turi teisę disidento, neeilinio talento teise pasakyti ir tai, kas daugeliui ar tam tikrai daliai gali ir nepatikti. Su tokio intelekto galia, su tokio menininko intuicija nepasiginčysi. Džiaukimės ir vilkimės, jog Tomo Venclovos kūryba ir disidento veikla bus įvertinta Nobelio premija, ir tai vis Lietuvos, tautos ir lietuvybės garbei ir naudai.
Gal ir gerai, sakau dabar, nuo susižavėjimo ir adoravimo atitokęs, kad visi nesistengėme jam prilygti, neišvažiavome, likome okupuotoje Lietuvoje, kad Tėvynę mylėjome ne iš tolo, čia pat su visa tauta kaip mokėjome kūrėme Sąjūdį, pagal sugebėjimus prisidėjome prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, kad ir dabar esame savo terpėje.
Ir štai dabar: „dūstu“... Iš pradžių net pamaniau – vis šitie alinantys vasaros karščiai, nuo kurių atpratome, bus lėmę desperaciją, bet ne. Dar vienas maištas – tik šį kartą ne prieš Tėvynę, tautą ir lietuvybę ( visa tai Tomas Venclova, kaip pats sakosi, gerbia), bet prieš mūsiškius intelektualus ir pseudointelektualus, kurie, girdi, visi aliai vieno mąsto prieštvaninėmis, iš komunizmo paveldėtomis kategorijomis ir norėtų lietuvių tautą aptverti nuo šiuolaikinio globalaus pasaulio kažkokia spygliuota tvora. Daug, ištisi legionai privisę tų pseudointelektualų, kadangi intelektualai tiktai du: pats autorius Tomas Venclova ir Leonidas Donskis.
Labai intelektualu skaityti tikro intelektualo straipsnį, kad Lietuvoje nėra intelektualų. Kadangi savęs nepriskiriu prie intelektualų, blauzdos per skystos, įsivaizduoja jų suglumimą: tik du, o kur susimildami esu AŠ?! Tiesa, yra aliuzija, jog ir Vytautas Kavolis, Vienintelis Sokratas, būtų dusęs Lietuvoje, bet iš kur mums žinoti, kaip būtų buvę. Koks skirtingas mūsų patyrimas! Tų lietuviškų Sokratų aš įvardinčiau keliolika – bet prisiminkime bent dvejetą Juozų, Miltinį ir Grušą, kurie anoje slogioje sistemoje kūrė, sokratiškai filosofavo ir iki dugno išgėrė po savąją nuodų taurę.
Straipsnis gilus nuo Antikos sklindančia kultūros šviesa. Antikos mūsų viešuose svarstymuose apskritai nėra, o čia iškart Aristofanas, Sokratas, „Dūmai“, - visa išjausta, apmąstyta, įpinta į šiuolaikinių idėjų priešpriešą. Tikiu – nuo jaunystės mąstyta. Autoriaus senelis profesorius Merkelis Račkauskas įsijautęs skaitydavo lotynų kalbos paskaitas ir vaišindavo žavias studentes ledinukais, ir niekas nežinojo, kad jo stalo stalčiuje pistoletas. Mano kartą prie Antikos lobių reikėjo lenkte lenkti, varu varyti – prisimenu, kartą profesorius Henrikas Zabulis mus, pabėgusius iš lotynų kalbos paskaitos, surado prie Vilnelės, atsivedė į auditoriją, vadinamą „Atėnais“, gėdino ir sarmatijo – kas iš jūsų išeis, kokie humanitarai, jei nejaučiate Antikos šviesos! - ir būrys šiandien garsių profesorių, veikėjų, rašytojų tylėjo nukabinę nosis. Taigi už paraleles su Antika autoriui tenka tik padėkoti.
Aš suprasčiau, jei dūstama būtų dėl tikrų mūsų gyvenimo blogybių: nekompetentingos ir diletantiškos valdžios, korupcijos ir nemeilės žmogui, savo tėvynainiui, dėl piktžaizdžių, gerai atrodančios oficialios tikrovės ir realaus gyvenimo. Į straipsnio kontekstą prašyte prašosi viena nutylima Antikos asmenybė – Periklis, juk Lietuvai reikia išmintingo valdymo, protingos ir atsakingos demokratijos. Periklio, to demokratijos tėvo, dvasios labai stinga „Šiaurės Atėnams“, ir, jeigu autorius dėl to dustų, reikėtų tučtuojau pasirūpinti deguonimi, kadangi būtų pataikyta pirštu į akį. Ne, aimanuojama, dejuojama, pergyvenama dėl Arvydo Juozaičio, Romualdo Ozolo, Vytauto Radžvilo – šie žmonės, esą, ne tik nepriima globalios ir liberalios ideologijos postulatų, bet ir drįsta ginčytis su jais, tais postulatais. Jie netolerantiški, archajiški ir nelaisvi. Dėl tokių pažiūrų laisvoje Tėvynėje autoriui kaip mat ima stigti oro, ir tai rimta Lietuvą kamuojančios negalios diagnozė.
Pagalvoji žmogus: tų mąstančių asmenybių, tų „mąstyklų“ gerokai daugiau, na ir tegu jie filosofuoja, kelia idėjas, ginčijasi, polemizuoja. Nejaugi turi būti vien tokios idėjos, kurios patinka tik autoriui ir nekelia pasipiktinimo Leonidui Donskiui? Gal ims, sakau, ir atsiras koks lietuviškas Diogenas, pasistatys bačką Šventaragio slėnyje, lindės joje, mąstys, filosofuos ir įskels mūsų padangėje kokią dievišką kibirkštį? Palaukite, štai patsai Periklis su mylima savo Aspazija, o gal jų vėlės (Romai, nenaudėli, kokia čia dar atsiprašant aliuzija, nejaugi nori pasakyti, kad politika primena gražią laisvo elgesio moterį?), baltais apdarais apsitaisę, linksmi ir žvalūs sveikinasi su krivių kriviu Jonu Trinkūnu, laikančiu rankose Gabijos ugnį, pasilenkia prie statinės, kur pūkšdamas tūno ir mąsto mąsto Diogenas... Gal kiek vėliau pasakysime, ką pasako, palikime intrigą...Argi bus blogai, tarkime, jei jo, lietuviškojo Diogeno, idėjos badys akis, rėš ausis liberalams ir globalumui, nejaugi iškart aplinkui visą Lietuvą išdygs tvora nuo viso pasaulio?
Leiskite „reflektuoti“ kai kuriuos teiginius. Kalbama apie dvi stovyklas – vieną mielą autoriui, neva artimą Sokratui ir antrą, o ši visokeriopai stoja už provincializmą, priešinasi eurointegracijai ir globalizmui, kuris esąs visuotinis, amžinas ir nekvestionuojamas gėris. Pirmoji simpatijų, privalumų, ateities šaltinis, antroji, esą, daug ką paveldėjusi iš sovietinės sistemos. Vienai nesigailima pagyrimų, antroji karikatūriška. Pirmoji, esą, niekados nerašytų „donosų“ (argi – o kas puola skųsti Lietuvą menkiausiai progai pasitaikius ir skaito pareiškimus iš eurotribūnų, kaip jiems, tikriems ir atsidavusiems Lietuvos europiečiams, sunku ginčytis Lietuvoje, kaip čia jų, vargšelių, niekas nesupranta, kliudo, kas trina rankas pirmai progai pasitaikius: štai dabar tai Europa jums pasakys! – pavadinkime tokį elgesį angliškai, tačiau jis liks nė kiek ne menkiau koktus).
Aišku, antrosios mentalitetas kildintinas iš patriarchalinio kaimo, užkonservuotas sovietų (gerą bombelę paliko tie sovietai, pasakysiu aš jums!). Viena, be abejo, turi teisę į „mąstyklas“, antrosios idėjos vertos tik pasmerkimo, tautai prašom nesiūlyti. Diskusija vyksta ne Lietuvoje, ne tarp savęs aiškinantis, o kad „tenai“, kur pasauliniai smegenų ir finansinės galios centrai žinotų, kokia problemiška ta Lietuva. Girdėta? Matyta? Mums, dievinusiems Tomą Venclovą ir jo maištą prieš vienintelę „teisingą“ ideologiją, klausiusiems Eugenijaus Meškausko paskaitų, kur buvo kalama į galvas, kaip žema įtikėti, lankstytis bet kuriai dogmai, kaip žema nekritiškai mąstyti, patyrusiems, kaip žlugo komunizmas – taip, matyta ir girdėta.
Nejaugi autorius nemato, kad jo proteguojama stovykla ir ideologija agresyviai nepakanti, kad Lietuvoje daug žmonių, kurie tyli, nes jaučiasi priklausomi (dar atleis bosas iš darbo už pažiūras) ir bijo pasakyti, ką galvoja apie liberalų globalizmą ir jo ideologiją (bus viešai pasmerkti)?
Iš kur toks poniškas, aristokratiškas, iš aukšto požiūris į lietuvišką kaimą kaip į beviltiško atsilikimo židinį, su kuriuo gyva bėda? Tas kaimas, atleiskite, ne tik saugojo savo pasaulėjautą, vertybes, bet puikiai įsisavino ir naujoves, jis leido savo vaikus į profesorius, valstybės veikėjus, teisininkus, kunigus, dovanojo savo genus šviesuomenei (ir Tomo Venclovos kraujyje esama suvalkiečio sodiečio genų), krašto pažangai ir gerovei, liejo kraują už valstybę, sėjo ir laistė prakaitu savo žemę. Kam? Kad jame būtų ieškoma atsilikimo priežasčių ir šaknų? Jei ne lageriai, tremtys, kraujas, Lietuva su savo patriarchaline sankloda (ji sparčiai keitėsi, tą puikiai atskleidė V.Krėvė ir Vaižgantas, mokyklose „nureformuoti“), „alternatyvinės istorijos eksperimente“ būtų pakilusi aukščiau, tikrai nebūtų prastesnė už Suomiją ir Daniją. Ir ta šviesuomenė būtų oresnė, labiau pasitikinti savo jėgomis, neaikčiojanti menkiausia proga: ak, Europa (kad tik ji ko nors nepasakytų), ak, Amerika (kad tik ji nenusičiaudėtų į Baltijos pusę).
Ji, ta Lietuva, kuri galėjo būti, tikrai nebūtų likusi uždara ir užsisklendusi. Ir jos vardu nebūtų taip keliaklupsčiaujama ir pataikaujama. Šis istorinis šansas buvo pagrobtas iš Lietuvos. Ir štai dabar, kada laisvės sąlygomis viešai svarstoma mūsų valstybės ir tautos dabartis bei ateitis, nupiešiamas apokaliptinis Lietuvos kaip bukapročių rasistų ir nacionalistų buveinės vaizdas. Hiperbolės menininkui, kultūros žmogui prireikia atskleisti paradoksalią, kitų mirtingųjų nepastebimą tikrovės pusę, tačiau čia juodų dažų tikrai nepagailėta.
Gal kam ir gėda, kad mūsų gyslose sruvena artojų kraujas, ir tegu šie žmonės nebūna snobai, tegu jie savo „mąstyklose“ gėrisi atviro globalaus pasaulio idėjomis, tegu jas dėsto pompastiškai – ko jau ko, o įmantrios pompastikos, modernių pasižodžiavimų trūkumo čia nematome, tik keista, kodėl nuo to nesustiprėja mūsų politinė sistema ir demokratija (tas pat pasakytina ir apie daugybę disertacijų šiomis temomis). Tačiau, sutikime, demokratinėje visuomenėje turi teisę egzistuoti ir kitokios pažiūros bei idėjos. Mes turime ginti savo kalbą, kuriai šiandien iškilęs mirtinas pavojus (autoriaus optimizmas, jog jis ir po kelių šimtų metų bus skaitomas lietuviškai, pagirtinas, bet neracionalus).
Mes turime ginti savo tradicines kultūros vertybes, folklorą, savo meną ir kultūrą nuo masinės pseudokultūros maro ir tvano, bent padėti visuomenei, jaunimui susigaudyti, kur dvasinės vertybės ir mėšlas, pribarstytas deimantais blizgančių stiklinių blizgučių. Mes turime matyti, kad Europa, Amerika pergyvena vertybių krizę ir moralės nuosmukį. Taip, Lietuva šiandien atvira pasauliui ir pasaulis atviras jai, tačiau tai nereiškia, kad šitame procese nesama blogybių. Kodėl tokios „mąstyklos“ ir tokie mąstytojai yra regresas, o štai tie, kurie to nepastebi – vien progreso pranašai. Taip, ryškiausi jų atstovai neįgytų teisės skaityti paskaitų Amerikos universitetuose, juk jų pažiūros pagal šią logiką neturi teisės egzistuoti. Bala to nematė – juk yra ir lietuviškas diskursas, ir lietuviška dirva, kur galima diskutuoti pasiekus kurtinių ekstazę per tuoktuves – profesorius Tadas Ivanauskas gražia lietuvių kalba aprašęs tą ekstazę, pasimokykime, kuo baigiasi giesmės (diskusijos), kada vieni kitų negirdime, tačiau Tomas Venclova dūsta ir paprotina, kad šitaip diskutuoti nereikia.
Tikrovę reikia keisti. Mes kvėpuojame laisvu oru, bet jis nėra gaivus – stačiai nosį riečia nuo supuvimo, pasibjaurėjimą kelia diletantų rojaus – sakiau ir sakysiu, kad Lietuvą dėl politinės sistemos silpnumo valdo diletantų rojus, kuris šunuodegiauja įtakingoms finansinėms ir ekonominėms grupuotėms – valdžios svetimumas ir formalumas, fikcija virtę teisinės valstybės idealai. Ne vien „mąstyklos“, požiūrių skirtumai, įvairiausių idėjų sklaida, filosofavimas reikalingi - Lietuvai reikia ne formalių, o esminių reformų. Klaidinga manyti, kad amžiams esame jau demokratinė ir jau teisinė valstybė. Tokiais esame tik vertinant formaliai, iš esmės mums reikia dar daug košės suvalgyti, kol tapsime tokia valstybe. Mes, beje, kaip ir nemaža dalis kitų valstybių, buvome priimti į ES „avansu“, kuris greitai buvo pamirštas, nes toks užmaršumas naudingas abiems pusėms – mums, kadangi mes „demokratiška ir teisinė valstybė“, o Briuselis apskritai yra formalizmo tvirtovė, kuris valstybes regi tik pro paragrafų ir reglamentų šydą.
Sutinku su autoriumi: Lietuvą galima mylėti ir nebūnant Lietuvoje. Šimtus tūkstančių svetur gyvenančių lietuvių šiandien degina Tėvynės meilė. Kiekvieno istorija individuali, kiekvieno skaudi, kiekvieno savaip dramatiška. Mūsų, gyvenančių Lietuvoje, meilė ne vien švenčiausias jausmas, bet ir kurianti, gyvenimą, taigi ir meilės objektą keičianti jėga. Kaip ir lietuviams atveria duris kitos šalys, taip ir mes svetingai priimame žmones iš kitų šalių. Gali taip atsitikti – ir jau atsitinka – kad jie pasirenka Lietuvą savo Tėvyne. Už straipsnio ribų lieka realybė – etniniai ir kultūriniai, civilizaciniai konfliktai, ačiū Dievui – pakol kas Lietuvoje tik hipotetiniai. Tačiau sutikti, kad šitoks tautų maišymasis yra vien absoliutus gėris, aš negaliu – šis raugas gali ir pagerinti suraugintos duonos skonį, ir jį pagadinti.
Intelektualai veikia iš šalies. Tai lemia mąstymo, akademinės veiklos, kūrybos specifika. Tegu daro kiti, o mes pasvarstysime, komentuosime... Aš būsiu nepriklausomas, aš būsiu nepatenkintas, aš būsiu opozicijoje, kuri tik viena yra aukščiausia opozicijos forma, tačiau nieko nedarysiu, kad ta situacija keistųsi, aš rašysiu ir kalbėsiu, tačiau atmesiu prozišką veiklą, apsiribosiu akademine, moksline ir kūrybine veikla – tokia intelektualo laikysena šiandien. Iš vienos pusės ją nulemia valdžios požiūris: jai ramiau be intelektualų, kūrybos, kultūros, mokslo žmonių, juk ji bejėgė varžytis, konkuruoti idėjomis. Didžioji mūsų nelaimė ir prakeikimas, kad mums patogiau yra stebėti viską iš šalies.
Mes linkę aimanuoti ir kritikuoti, mūsų svarstymai tuo ir baigiasi. O tuo metu aktyviai veikia Tomo Venclovos proteguojama stovykla. Ji produktyvi ir tolerantiška. Nepriklausomybė jai esanti devyniolikto amžiaus svajotojų „konstruktas“. Tie, kurie realios valdžios neturi, į ją nepretenduoja, o tik filosofuoja, kokia nepriklausoma valstybė turėtų būti, įspėjami: „Gali turėti savo politiką, bet negali dieną naktį skelbti tos politikos priešininkų išdavikais ir svetimųjų agentais, kuriems nėra vietos Lietuvoje. Gali diskutuoti ( mes neslėpsime, kad tavo nuomones laikome klaidingomis ir anachroniškomis), bet negali diskriminuoti“. Štai kaip krinta idėjos į nemylimų „mąstyklų“ langus.
Suprantama, vis tos pačios Lietuvos labui reikia pasakyti tiesiai: „O jei bandysi įvesti fašistoidinę, neototalitarinę tvarką – turėsi skaitytis ne tik su Briuselio nepasitenkinimu, bet pirmiausia su pilietiniu nepaklusnumu ir pasipriešinimu“. Užsienio skaitytojui, nežinančiam Lietuvos, jos istorijos, tradicijų, realybės, tikrosios mūsų intelektualų padėties ir skleidžiamų idėjų, gali pasišiaušti plaukai. Pasiskaičiuos tokių įspėjimų ir užuodus, kuo tai kvepia, geriau jau skaityti tuos filosofus ir nefilosofuos, kurie, esą, įamžina „prieštvaninį mentalitetą“.
Tikrai laisvą ir demokratinę Lietuvą reikia kurti. Tam reikia tiesioginių pastangų, tam reikia idėjų, visos, net skeptiškiausios globalizmo ir integracijos atžvilgiu idėjos yra naudingos. Jei norime išlikti demokratine šalimi, negalime pasikliauti viena ideologija, liaupsinti ją – juk kam jau kam, o mums gerai žinoma, kuo baigiasi ideologinė stabmeldystė.
Pamokslus, kokie santykiai turėtų būti su rusais, lenkais ir žydais, turėtų analizuoti tie, kurie lemia mūsų užsienio politiką. Man rūpi kitas aspektas. Kodėl mes, kodėl Lietuvos valstybė, esą, nuolatos klysta? Kodėl reikalaujama nuolatinių atsiprašinėjimų už nesamas nuodėmes? Gal mes nuo LDK laikų nesame tolerantiški kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, gal mes nelaikome jų broliais? Gal mūsų įstatymuose ir praktikoje esama diskriminavimo ar nelygiateisiškumo apraiškų? Gal Lietuvos valstybė atsisako mokėti kompensacijas už prarastą turtą? Gal dešimtis kartų nebuvo apgailestauta ir atsiprašyta? Ar raidė „w“ pavardėse įrodo kažkokią skriaudą? Šie provokatyvūs Tomo Venclovos pasažai tikrai patiks užsienyje, o Lietuvoje jie gali prisidėti tiktai prie tautų santykių komplikavimo. Kam patinka pilti vandenį ant šito malūno rato, tas straipsnį laikys po ranka: teisingai lietuvis rėžia teisybę į akis lietuviams!
...Kai legenda dūsta, o gyvenimas vis tiek gražus, mes sugrįžtame į Šventaragio slėnį išsiaiškinti, ką pasakė išmintingasis Periklis su mylima savo Aspazija Nežinomam Lietuvių Diogenui, mastančiam Lietuviškoje statinėje ir kodėl stratego vėlei Lietuva neatrodo beviltiškas barbarų kraštas...
- Kol jūsų neišspausdino „The Economist“ ir kol apie jus nepranešinėja kas dešimt minučių ekstra žinių laidose visi lietuviški televizijos kanalai, kol netapote įžymybe ir žvaigžde,- maloniai tarė Periklis angliškai, - tol jūs esate, niekas, Diogenai.
Jam tarus šiuos žodžius Lietuvoje kilo...
Atspėjote, skandalas ir isterija, ir buvo sukurtas į Seimą nusitaikęs judėjimas Diogenui ir jo bačkai remti. Vietoj nežinomo Diogeno atsirado šimtas Diogenų.
Ir dar pridursiu: Periklis apgaubė mus visus balta savo išminties skraiste, kad mes būtume išmintingi, apdairūs ir dėl Dzeuso nekeliaklupsčiautume prieš nieką. Mes meldžiamės savo Dievui, tikime savo valstybe ir tauta, bet Atėnų stratego vėlės vizitas į Vilnių tada, kai Tomas Venclova dėl mūsų kamuojasi, mane įkvepia...
Iš visos širdies dėkoju Tomui Venclovai: man jis padėjo sutvirtėti savo pažiūrose, įsitikinti, kaip nereikia mąstyti, veikti ir kad didelė laimė yra jausti, jog dar neįvyko peršama „mentalinė transformacija“, kad tavęs, pigmėjo, kaip, beje, ir daugelio mūsų intelektualų, niekados nespausdins „The Economist“, o Lietuvoje būsi palydėtas gražia tyla. Tai vis geriau negu pulti į glėbį gerai apmokamai ir svetur laukiamai globalizmo, liberalizmo idėjai, nors tai šiandien ir populiariau, ir naudingiau.
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.