Statistikos departamento paskelbta suvestinė priminė Lietuvą turint daug išsilavinusių moterų. Vidurinį arba aukštesnį išsilavinimą mūsų šalyje turi 91,3% - tai geriausias rodiklis ES. Tačiau kam panaudojamas turimas potencialas? Pažvelgus į šiandieninę statistiką, atrodo, kad Lietuvos vyrams fetišas - ne moterų išsilavinimas, bet galimybė mušti labiau už save išsilavinusias. Kaip kitaip paaiškinsi vieną aukščiausių smurto prieš moteris rodiklių visoje ES bei niekaip nepriimamas apsaugos nuo smurto įstatymo pataisas, leisiančias smurtautoją atskirti nuo šeimos? Jau net nekalbu apie ypač ydingą privataus kaltinimo tvarką, kai smurtą patyrusi moteris apsiginti gali tik pati kreipusis į teismą, valstybės kaltintojams užmerkiant akis. Nevyriausybininkai sako, kad smurtą šeimoje Lietuvoje patiria kas trečia moteris, vadinasi, statistiškai viena iš valdančiųjų konservatorių partijos moterų – Seimo pirmininkė Irena Degutienė, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ar europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė – gali būti patyrusios smurtą šeimoje.
Ir nors Europos komisijos birželį pristatytame Lietuvos švietimo sistemos lyčių skirtumų tiriamajame darbe apibendrinama, kad Lietuvai, kaip ir daugumai ES valstybių, aktualiausia lyčių stereotipų švietimo sistemoje problema (vis dar ryškus moterų ir vyrų pasiskirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ specialybes), tačiau, atrodo, vis dar ne ypatinga išimtis, kai Lietuvos akademinės bendruomenės vyrai apskritai kvestionuoja moterų akademinius sugebėjimus.
Universitetai ir "buitiniai protai"
Pavyzdžiui, vienas neblogai Lietuvoje vertinamo universiteto profesorius, spėjęs pabuvoti teisingumo ministru ir Seimo nariu, per paskaitas vis „retoriškai“ klausia, ką universitete veikia merginos, kurios, anot jo, dėl savo niekam tikusios lyties yra grynai „buitinio proto“. Egzamino rezultatai beveik išimtinai patvirtina profesoriaus išankstinius nusistatymus. Deja, bet profesorius – visai ne išimtinė atgyvena, kažkokiu būdu užsilikusi aukštojo mokslo sistemoje. Techninių specialybių auditorijose, kur daugumą dažniausiai sudaro vaikinai, tokie „pokštai“ dėl per dažno kartojimo yra tapę nuvalkiotais juokeliais. Aišku, tai, kad net teisę studijuojančios merginos nemato reikalo kovoti prieš pasišlykštėtiną seksizmą ir nauja studenčių laida kas kartą pasakoja tuos pačius dėstytojo „pamąstymus“, nemažai pasako ir apie moteriškosios studentijos dalies seksizmo suvokimą bei sugebėjimą ginti savo orumą.
Lietuvoje, atrodo, bet kokioms lygių galimybių iniciatyvoms atrasti vietos žmonių protuose kartais tampa šimtmečio planu, tačiau guostis galima bent tuo, kad klimpstame ne tik mes. Dar 2008 m. Europos komisija (EK) pasiūlė taip vadinamąją antidiskriminacinę direktyvą, kuri draudžia paslaugų teikėjams klientus diskriminuoti dėl religijos, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos. Iki šiol draudusi diskriminaciją tik užimtumo, profesinės veiklos ir profesinio mokymo srityse (Lietuva dar ir šitose srityse turi kur pasitempti, švelniai tariant), EK bando plačiau apibrėžti diskriminaciją ir neleisti viešbučio savininkui neapgyvendinti neįgalaus žmogaus, vien dėl to, kad tai gali sukelti papildomų rūpesčių personalui. Suvokęs direktyvos svarbą, Europos parlamentas susitelkė ir parėmė EK iniciatyvą, tačiau valstybių vadovai, direktyvą blokuoja
Tačiau Vokietija, kurioje su žmogaus teisių padėtis gerokai geresnė. taip pat vis dar neparemia antidiskriminacinės direktyvos, nors šios šalies užsienio reikalų ministras – atviras gėjus - vaikšto aukštai iškėlęs galvą ir į užsienio vizitus keliauja su savo partneriu. Apgailėtina. Dar apgailėtiniau, kai paaiškėja aršaus pasipriešinimo priežastys: nors užsienio žiniasklaidoje Vokietijos veto priežastimi nurodomas krikščionių demokratų ir liberalų koalicijos susitarime atskiru punktu išskirtas „ne“ direktyvai, atliepiant konservatoriškosios vokiečių dalies pasipriešinimą homoseksualų teisių plėtrai, tačiau tikrojo „ne“ priežastis kur kas gėdingesnė.
Gaili pinigų
Gegužę Lietuvoje apsilankiusi EK Darbo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato vadovė Belinda Pyke, tiesiogiai su ES galvomis diskutuojanti dėl direktyvos, teigė, kad tikrojo Vokietijos „ne“ priežastis – investicijos, kurių reiktų pritaikant verslo įstaigų aplinką neįgaliems žmonėms. Kai vienos atviriausių ES visuomenių politinis elitas vis dar mano, kad jei gimei ar tapai neįgaliu, kapstytis reikia pačiam, matyt, nelabai stebėtina, jog moterimi gimti mūsų uždaroje šalyje vis dar yra didelis trūkumas. Tada atrodo, kad 2010 - ųjų metų paskelbimas kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais labiau atrodo viešųjų ryšių akcija nei tikras susirūpinimais tais, kurie kenčia dėl socialinės atskirties.
Autorė priklauso Jaunimo Europos komandai, kurios nariai yra nepriklausomi informacijos apie Europos Sąjungą skleidėjai kitiems jauniems žmonėms. Jaunimo Europos komandos nariai yra nuo 16 iki 27 metų amžiaus moksleiviai ir studentai, besidomintys Europos politika bei ES veiklos ypatumais. Komanda Lietuvoje pradėjo savo veiklą 2010 m. kovo mėnesį. Jos veiklą koordinuoja Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Autorės nuomonė nebūtinai sutampa su Europos Komisijos nuomone.