Idėjos, kaip pertvarkyti bankų sektorių, sklando jau seniai, tačiau rasti vieningą, visiems priimtiną sprendimą nėra lengva. Nepaisant to, kad pastaroji finansų krizė buvo globali, ne visi pasaulio regionai vienodai nukentėjo nuo recesijos padarinių ir ne visiems reikėjo gelbėti nacionalines bankų sistemas, skiriant tam milijardus biudžeto lėšų.
Trapūs, bet atsigauna
Iš esmės, vargu ar buvo galima tikėtis, kad birželio pabaigoje vykusio G20 susitikimo metu bus sutarta dėl radikalių bankinio sektoriaus reformų. Nors bankų sektorius pamažu atsigauna po krizės, tačiau jo padėtis vis dar išlieka pakankamai trapi. Trapus tebėra ir didžiųjų ekonomikų atsigavimas, o tokiame kontekste išlaikyti gyvybingą bankų sektorių tampa itin svarbu.
Vis tik negalima paneigti, kad ekonomikos krizė kai ką šioje srityje pakeitė. Tai, kad būtina didinti bankinės sistemos atsparumą nuo panašaus pobūdžio šokų bei sumažinti bankinio sektoriaus pro-cikliškumą, buvo pagrindinės krizės pamokos, kurios, kaip rodo paskutiniai įvykiai, pamažu ima atsispindėti ir bankus reguliuojančioje įstatyminėje aplinkoje.
Tad dėl ko sutarė pasaulio galingieji Toronte? Pirmiausia – bent jau dabartiniame globalaus finansų pasaulio reformavimo etape – buvo sutarta dėl aukštesnių bankų kapitalo standartų. Kita vertus, diskutuojant dėl kapitalo didinimo poreikio, pabrėžiama, jog tam būtina sąlyga yra ekonomikos atsigavimas. Iš esmės buvo pritarta vadinamojo „Bazelis III“ susitarimo nuostatų įgyvendinimui. Tam, kad Bazelio bankų priežiūros komiteto pasiūlymai nesužlugdytų sektoriaus, pritarta kompromisiniam variantui – kad didesnio kapitalo standartai turės būti įgyvendinti palaipsniui iki 2012-ųjų metų.
Sumažintų skolinimosi apetitus
Didžiojo Dvidešimtuko lyderiai pritaria naujajai Bazelio komiteto siūlomai bankinės sistemos priežiūros reformai, kuri leistų tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai pagerinti bankų likvidumo rodiklius, stiprintų kapitalo bazę ir ateityje sumažintų pernelyg didelio skolinimo apetitus. Galutinį sprendimą dėl naujų kapitalo reikalavimų nutarta priimti artimiausiame viršūnių susitikime, šių metų lapkritį įvyksiančiame Seule. Tuomet bus įvertini Bazelio komiteto ir valstybių Centrinių Bankų vadovų pasiūlymai dėl detalaus bankinio sektoriaus priežiūros reformos įgyvendinimo plano.
Naujiems mokesčiams pritaria tik Europa
Po Toronto susitikimo nemažai analitikų pasigedo vieningos G20 strategijos dėl bankinio sektoriaus reguliavimo ateities. Su tuo negalima nesutikti. Visų pirma todėl, kad ne visoms jau kuris laikas aptarinėjamoms ir diskutuojamoms iniciatyvoms buvo pritarta. Viena iš tokių iniciatyvų – nauji mokesčiai. Toronto viršūnių susitikime dauguma pritarė nuomonei, kad bankų apmokestinimas yra teisėta priemonė, siekiant susigrąžinti bankų gelbėjimui skirtas lėšas. Tačiau dėl neatidėliotino šios priemonės pritaikymo globaliu mastu pasaulio lyderių nuomonės išsiskyrė.
Didins imunitetą šokams
Kalbant apie bankų reguliavimo ateitį pastarųjų naujienų kontekste (G20 susitarimas dėl žymaus bankų kapitalo didinimo, susitarimas riboti bankininkų premijas, JAV Kongreso pritarimas didžiausiai nuo 1930-ųjų Volstrito reformai), aiškiai matyti, kad tarptautinė bendruomenė ryžtingai nusiteikusi didinti pasaulio finansų sistemos imunitetą įvairaus pobūdžio šokams. Pastaroji ekonomikos ir finansų krizė parodė, kad ir bankams praverstų turėti stipresnį finansinį užnugarį, gerais laikais leidžiantį sukaupti didesnius rezervus išskirtiniams atvejams. Žinoma, būtini tam tikri žingsniai ir keičiant pačių bankų veiklos strategijas, nes pernelyg didelis dėmesys trumpalaikiams tikslams gali lemti didžiulius neigiamus padarinius tiek patiems bankams, tiek visai ekonomikai.
Tačiau negalima pamiršti dar vieno dalyko – kad kiekvienos valstybės bankinės sistemos sveikata yra tiesiogiai susijusi su makroekonomine tos šalies būkle. Kai kuriose valstybėse (joms būtų galima priskirti ir Baltijos šalis) nestabili makroekonominė aplinka bei netvari ekonominė politika, vykdyta ekonomikos klestėjimo metais, reikšmingai prisidėjo prie krizės padarinių. Tad kalbant apie bankų reguliaciją – Lietuvos finansų sektorius yra integruotas į ES teisinę aplinką ir neišvengiamai įgyvendins priimtas Bazelio iniciatyvas. Tokiame kontekste didesnė rizika išlieka dėl stabilios makroekonominės politikos įgyvendinimo, kuri, kaip ir anksčiau, išlieka tik mūsų pačių išrinktų politikų rankose.