Spalvingos interjero detalės
Ne, Aušra nekuria papuošalų, aksesuarų. Tai labai asmeniška. Kuriant reikia jausti žmogų, jo charakterį, be to, ji pati ne itin mėgsta puoštis. Tiesa, tai, ko reikia, niekada neperka – laikrodžio apyrankę, diržą, rankines pasidaro pati.
Ji mėgsta universalius, pritaikomus, didesnius daiktus, nes gali nevaržomai reikštis, taikydama skirtingus odos apdailos būdus. Tai interjero detalės: paveikslai, pagalvės – jos be didelio vargo atranda savo vietą skirtingo stiliaus būste. Gyvos, ryškios spalvos, kartais kontrasto principu parinkti jų deriniai, iš pažiūros naivūs, paprasti, tačiau jaukūs, stilizuoti motyvai, kurių gyvybingumą sustiprina forma, paviršiaus faktūra. Spygliuotas kaštonas, boružė, varna, sraigė, medis – spalvota grafika, prabylanti taško ir linijos, lanksčios formos ir šiltos odos visumoje.
Žaidimas formomis ir simboliais
Ji nemėgsta realistinių motyvų, mieliau žaidžia abstrakčiomis formomis, simboliais. Vienas mėgstamiausių motyvų – medis, kuris visuose darbuose yra skirtingas, nepanašus į jokį anksčiau nupieštą. Vienur jo šakos – lengvabūdiškos linijos, kitur – spalvingų taškelių ir oro burbuliukų mozaika, trečiur jis – gal kiek liūdnokas, o gal tik ramus, tačiau spindintis aukso rasa...
Kodėl medis, kaip objektas taip imponuoja, traukia, yra artimas?.. „Gal tai – Gyvybės medis, visatos centras, simbolizuojantis ne tik tris visatos zonas, bet ir laiko tėkmę, gyvybės vystymąsi: atsiradimą, augimą ir išnykimą. Visus šiuos virsmus aš bandau išreikšti formą bei spalva, visada linksmai, gyvai, „minkštai“, - sako odininkė.
Visada patiko piešti!
„Man visada patiko piešti!“ – šypsosi Aušra Garbukaitė. Dar tada, kai lankė darželį, jos piešiniai patekdavo į parodėles, o ji pati dalyvaudavo populiariuose piešinių ant asfalto konkursuose. Neatsitiktinai vėliau įstojo į Panevėžio dailės mokyklą, kurioje susipažino su skirtingomis meninės išraiškos priemonėmis, tačiau labiausiai... labiausiai jai patiko grafika: mažai spalvų, lanksčios linijos, apgalvotos formos, nusakančios subrandintą kūrybinę mintį.
Kai baigė vidurinę, merginai nekilo jokių abejonių, kur stoti, – tik į dailę, tačiau savo galimybes ji vertino atsargiai. „Norėjau stoti į Kauno S. Žuko dailės mokyklą (dabar Kauno aukštesnioji meno mokykla), tačiau buvo didelis konkursas – bijojau neįstoti, todėl pareiškimą padaviau į Kauno taikomosios dailės mokyklą studijuoti interjero apipavidalinimą“,- prisimena Aušra. Po metų surizikavo ir sėkmingai įgyvendino svajonę mokytis S. Žuko dailės mokykloje.
Iš visų specialybių jai labiausia patiko odos apdirbimas. „Nė karto nepasigailėjau. Buvo labai įdomu studijuoti šio amato istoriją, perprasti skirtingų odų ypatumus, įvairias technologijas, savo rankomis išbandyti viską, ką galima padaryti iš šios natūralios medžiagos, - sako mergina. - Oda skleidžia ypatingą šilumą, yra plastiška, paslanki, galinti įkūnyti bet kokias vizijas: ant jos galima piešti, sukurti skirtingus reljefus bei faktūras, formuoti, sluoksniuoti, glamžyti, pjaustyti... Kuo dažniau liečiasi rankos ir oda, tuo ji malonesnė, atskleidžia tikrąsias savo savybes.“
Traukia saviraiškos galimybės
Išbandžiusi skirtingas odos apdirbimo technikas, išmokusi daryti įvairius daiktus Aušra prisipažįsta, jog labiausia patraukė knygų rišimas. Šis darbas ne tik reikalavo gero techninio pasirengimo, bet ir atvėrė daug platesnes nei elementarūs aksesuarai saviraiškos galimybes. Jos diplominis darbas – trys skirtingais būdais įrištos knygos su originaliais, skirtinga technika atliktais odos viršeliais.
Įrišti knygą – rimtas darbas: reikia surišti bloką, sumodeliuoti kapitelį, sugalvoti viršelio dizainą ir techniškai sujungti visus objektus į bendrą visumą.
O kiek skirtingų variantų galima sukurti kiekvienam knygos įrišimo etapui – tiek bloko apdailai, tiek viršeliui, kuriam odą parinkti reikia labai apdairiai. Pavyzdžiui, kiaulės oda, turinti smulkią taškelių faktūrą, yra storesnė ir tąsi, tinka kelti reljefą, tačiau piešti ant jos sudėtingiau – lieja anilino dažus; veršelio, ožiuko oda – minkštesnė, lygi, labai tinka spalviniam dekorui. Vienokią odą tenka rinktis, norint glamžytos faktūros, kitokią – ketinant reljefą išgauti spaudžiant grūdais, o trečioji geriausiai išryškina visus konkrečių formų iškilimus...
„Knygų rišimo menas, kaip ir knygų restauravimas, – brangus ir prabangus. Tai retas amatas, vos vienas kitas meistras dirba muziejuose... Restauruoti knygą nėra paprasta – reikia ne tik mokėti ją deramai techniškai sutvarkyti, bet ir žinoti, kokias priemones naudoti – juk jos turi atspindėti konkretaus laikmečio ypatumus“, - sako Aušra, dažnai daranti įvairius užrašų ir darbo knygų, vizitinių kortelių dėklus.
Kūryba – geras prieskonis
„Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau, - paklausta apie šiandieninę profesiją Aušra atkartoja filosofo Duglo Adamso žodžius. Ji dirba žurnalo „Rasos“ dizainere-maketuotoja ir odą prisimena tik laisvalaikiu. – Šia mintimi galėčiau apibrėžti dabartinę savo situaciją: techninis pasaulis yra daug galingesnis ir esi priverstas paklusti jo galiai, o minties ir kūrybos galia vis tiek išlieka ir suteikia gerą prieskonį dabartinei veiklai.“
Nesunkiai perpratusi kompiuterio galimybes ji susižavėjo animacija bei kitomis multimedijos galimybėmis, kurios ją taip pat labai sudomino, atvėrė naujus saviraiškos būdus – mergina išbandė jėgas visiškai kitoje plotmėje: sukūrė vienos minutės animacinį filmuką pagal V. Palčinskaitės eilėraštį „Žirnių namelis“. „Ne, kol kas niekam jo nerodžiau, bet gal dar ateis laikas...“ – šypsosi Aušra, vis plačiau praverdama duris į meno pasaulį.
