Tokie telepatiniai šuoliai į ateitį mane lydi jau geroką mėnesį. Bet dabar akimirkai susikoncentruosiu į dabartį ir papasakosiu apie viską nuo pradžių.
Esu Rasa Misiūnaitė, antro kurso Kūrybinių industrijų (KI) studijų programos studentė iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Uoliai studijavau, ruošiau namų darbus, lankiau chorą, kai staiga visi šitie dalykai man ištirpo tarsi pavasarinis sniegas – skrendu į Pietų Korėją! Mėnesiui! Dievaž, nebūčiau pagalvojusi, kad pasitaikys tokia proga, kuri nors ir trumpam, bet apvers mano gyvenimą aukštyn kojom ir žemyn galva.
VGTU Užsienio ryšių direkcija (URD) užmezgė glaudžius ryšius su Pietų Korėjos Ulsan universitetu, kuris kasmet organizuoja mėnesį trunkančią tarptautinę vasaros programą (International Summer Korean Studies Program). Į ją kviečiami studentai iš viso pasaulio. Čia susirenka jaunimas, norintis pamatyti egzotiškąją Korėją, pažinti jos kultūrą.
Šios programos metu vyks paskaitos apie socialinius šalies ypatumus, mokysimės korėjiečių kalbos, kovos menų (?!), lankysimės šventykloje (čia labiausiai tiktų skype veidelis (smirk) :) ir daug keliausim, tad tikrai pavyks nors truputį pažinti, kol kas po dideliu klaustuku pasislėpusią šalį. Taip pat turiu slaptą įtarimą (nors anoks ten jo ir slaptumas), kad visiems dalyviams dar labai rūpi susipažinti su žmonėmis iš skirtingų žemynų ir susirasti draugų. Man taip pat!
Universitete vyko atranka į šią programą. Joje (atrankoje, dar kol kas ne programoje) gavau didelę sėkmės dozę – šiemet į Korėją keliauju aš. Būsiu pirmoji studentė iš Lietuvos, kuri lankysis šioje programoje! Po to, kai tai sužinojau, jausmas buvo nenusakomas. Pirmas skambutis mamai: „Mama, kokį nerealų pasiūlymą gavau!“, „Kokį? Negi jau tekėt?“, „Eik tu, geresnį. Skrendu į Korėją!”.
Dabar mane kasdien šturmuoja matyt kokie 237 nerimai (čia tokia „nerimo“ daugiskaitos forma, jei tokia yra) apie būsimąją kelionę. Nors tikriausiai jų dar daugiau: lėktuvu skrisiu pirmą kartą ir šiuo metu čia vienas didžiausių iššūkių, taip pat dar neteko tokį ilgą laiką būti užsienyje ir tuo labiau Pietų Korėjoje...
Kol kas keliavau tik po Europą, bet ir joje jau „įsijungdavo“ „smalsaus turisto režimas“, toks, kai eini gatve ir niekaip negali akių atplėšti nuo visokių grožybių (keletą kartų trinktelėjau į stulpą dėl to). Tai spėju, kad Korėjoje tas režimas pereis į kitą lygmenį: mano antakiai, kurie ir šiaip dažnai būna pakelti dėl dažno stebėjimosi viskuo, patirs didelį krūvį.
Dar ima rūpestis dėl kitų šios programos dalyvių – man visada buvo svarbiau ne kur būsiu, o su kuo. Problemų bendraujant lyg ir neturiu (pamenu, kaip paprasta būdavo susipažinti vaikų darželyje: „Labas, koks tavo vardas? Būkim draugais?“), bet ką gali žinoti, kokių staigmenų gali mestelti kultūriniai skirtumai...
Ir dar. Turiu labai lakią vaizduotę, kuri pastaruoju metu itin dažnai apie save primena. Mintyse jau skrendu lėktuvu ir pro langą matau debesis (visada svajojau juose panardyti!); su lengva panika šypsausi korėjiečiams vidury miesto, nesuprasdama, ko jie iš manęs nori; įtariai žvelgiu į spalvingą patiekalą, kuris, visa laimė, nesako „au“...
Jaudina, bet kartu ir žavi tas prieškorėjinis sindromas. Įdomi būsena. Apie tolesnius jo proveržius būtinai papasakosiu. O dabar dar baigsiu dėtis daiktus (liko vos keli neišbraukti punktai iš milžiniško sąrašo!), tik prieš tai dar išgersiu mėtų arbatos (sako, veikia raminančiai). Mintyse jau girdžiu triukšmingo Ulsano miesto pulsą, persmelktą iš šventyklų sklindančiu smilkalų kvapu... Trumpam užsisvajoju ir sakau – iki. Kitą kartą jau rašysiu iš Pietų Korėjos. Laikykit už mane kumščius!
