Biografė Bosworth net nesidomi, kokią įtaką D.Arbus vaizduotei turėjo 11 stilistės darbo metų. Kaip jie paveikė jos supratimą apie fotografo vaidmenį, sugebėjimą dirbti su modeliais, jos požiūrį į subjektą kaip modelį, jos sampratą apie fotografo kontrolę, fotografo teisę į turinio deramumą? Be abejonės, ji jautė nuotraukos turinį ir mėgo tinkamas detales.

Bosworth net nesiteirauja, ar šešių pėdų dydžio 97 svarų storio modelis yra tiesiog keistas žmogus, ar transvestitas su suktukais plaukuose. Ji nesvarsto, ar D.Arbus priėjimas prie subjekto yra susijęs su mados fotografo požiūriu į modelį. Ji net nerašo, kad yra ironijos tame, jog buvusi stilistė, kuri nėrėsi iš kailio, kad gražius žmones ir blizgančius produktus paverstų dar gražesniais, idealesniais ir žavinčiais, galiausiai suteikė pirmenybę prasčiausiai atrodančių žmonių portretams.

Tik neseniai imta fotografuoti namų aplinką, tai, kas familiaru ir dažna. Šešiasdešimtaisiais buvo fotografuojama tai, kas buvo nepatirta. Išsiruošta keliauti. Buvo neišvengiama, kad kas nors pasirinks karnavalų dalyvius, intermedijas ir nudistų stovyklavietes. Tačiau buvo netikėta, kad tuo susidomėtų moteris, o jos vizija būtų tokia manieringa ir rafinuota.

Pažvelkime į D.Arbus vienmečių darbus: Helen Leavitt ir Evelyn Hofer. Abi tam tikromis akimirkomis dirbo gatvėje, bet nė viena nedrįso to pasirinkti kaip savo tematikos. Jei baltaodis vyras būtų fotografavęs tai, ką fotografavo D.Arbus, kaip jį aprašytų – ar kaip kūrybingą avantiūristą, ar kaip apsėstą į savižudybę linkusį iškrypėlį?

Kad nufotografuotum portretą, turi suvilioti žmogų. Tai nereiškia, jog esi nemorali gundytoja. Tau reikia kažko iš subjekto tuo tarpu kai subjektas galbūt net nesuvokia turįs tai, ką galėtų duoti. Eiti į visiškai naują aplinką su fotoaparatu yra įdomu. Esi ypatinga. Esi beveik nematoma, nors tuo pat metu ir labai matoma. Jauti mistinę apsaugą.

Kad gautum vaizdą, portretą, reikalinga manipuliacijos, empatijos ir užgrobimo kombinacija. Net Alice Neel savo portretų tapymą įvardijo kaip sielų kolekcionavimą. Tai procesas, o ne patologija. Ir po mados versle praleistų metų D.Arbus sugebėjo manipuliuoti subjektu geriau nei dauguma žmonių.

D.Arbus darbo stiliuje įdomu tai, kad ji buvo nepalenkiama ir tuo tik apsunkindavo save. Akivaizdu, kad ji nesitenkino sėkme ir nepakentė, kai viskas lengvai pavykdavo. Ji apsikraudavo begale kamerų ir objektyvų – o jie buvo sunkūs. Kam? Juk nebūtų jokios tragedijos, jei ji pasiimtų vieną objektyvą. Kai kurie iš jos fotografuotų subjektų ją vadino tiesiog “puolančia” - būti D.Arbus subjektu turėjo būti baisiausias dalykas. Tačiau įdomu, ar jos užsispyrimas nekilo iš nesaugumo, ar vaizdas jau užfiksuotas juostelėje, ar dar ne.

Žinoma, kai kurie D.Arbus vaizdai yra įsibrovėliški. Ji kaip apsėsta ėjo į miegamuosius, kad nufotografuotų ten esančius žmones. Galbūt ji buvo teisi sakydama, kad būtent miegamajame mes labiausiai esame savimi. Bet reikia nežmoniško įžūlumo ir užsispyrimo įsiprašyti į žmogaus namus ir įlįsti į miegamąjį. Nedaugelis fotografų turi energijos ir pasišventimo pasiekti tokį bendravimo lygį su subjektais. O galbūt tam reikia tik ypatingo smalsumo.

D.Arbus nuotraukose yra tam tikro pykčio ir primygtinumo rodyti žmones nemalonius ir baisius. Tarsi D.Arbus būtų nusprendusi, jog kai žmonės atrodo keisčiausiai, šlykščiausiai, būtent tada jie labiausiai būna savimi. Tačiau tai tik fotografo daroma interpretacija. Tam fotografas turi įdėti pastangų ir apsispręsti nepirkti to, ką siūlo subjektas.

Kalba eina apie kontrolę ir ledinę aroganciją. Tai beveik intelektualinė idėja, jog pažeidžiamumas yra realesnis. O galbūt pažeidžiamumas labiau patenkina fotografą vujeristą. Nors D.Arbus teigia, jog jai patinka išliekantieji, tik keliose nuotraukose ją traukia išliekantieji. Be abejonės, jauna pora su neįgaliu vaiku arba milžino Eddie Carmelio tėvai yra išliekantieji. Tačiau D.Arbus labiau traukia momentinis situacijos siaubas, o ne drąsos pagerbimas.

Labiau nei D.Arbus tema traukia ir stebina subjekto komponavimas pačiame rėmo viduryje. Ji priverčia save žiūrėti į juos, o juos žiūrėti į ją. Kvadratas turi tam tikro stebuklo – portretui tai tobula forma. (Ir žurnaluose kvadrato formos portretas išsiskiria puslapio dimensijose) Nežinia, kas iki D.Arbus taip ištobulintai panaudojo neapkarpytą kvadratą. Ir kalba eina apie tai, kaip ji patalpina žmones tame kvadrate – o ne tai, iš kokios socialinės grupės jie kilę. Būtent todėl jos nuotraukos išlieka.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją