Jau beveik dešimt metų Panevėžyje gyvenančią rusę Mariją Smirnovą jos tautiečiai kitaip, kaip motinėle, nevadina.
31-erių šiltų akių elegantiška moteris yra savo bendraamžio Panevėžio stačiatikių cerkvės šventiko Aleksejaus Smirnovo žmona. Pora augina du vaikučius ir visai stačiatikių prisikėlimo parapijos bendruomenei yra dvasingos, darnios ir laimingos šeimos pavyzdys. Jauną šeimą gerbia ir panevėžiečiai katalikai, kurių dvasininkai negali tuoktis ir auklėti vaikų dorais žmonėmis.
Ponia Marija ne tik vadovauja cerkvės giesmininkams, bet ir rūpinasi, kad šventovė būtų sutvarkyta ir išpuošta.
Paklausta, kuo jos šeima nepanaši į kitas, pasaulietiškas, šeimas M. Smirnova sakė didelių skirtumų neįžvelgianti. Nebent tai, jog jų šeimoje daugiau meldžiamasi, kruopščiau laikomasi pasninko. „Savaitgaliais mes visada cerkvėje, kiekvieną valgį mes pradedama nuo maldos, o eidami gulti skaitome senovine slavų kalba parašytas maldaknyges. Šią kalbą jau neblogai yra pramokę ir mūsų vaikai“, – „Panevėžio balsui“ pasakojo ponia Marija.
A. ir M. Smirnovų dukrelei Julijai – aštuoneri. Ji lanko „Linelio“ vaikų darželį-mokyklą, o septynmetis Tichonas rudenį jau bus dvikalbės „Vilties“ vidurinės mokyklos antrokas.
Jauna šeima laisvalaikį dažnai leidžia važinėdamasi dviračiais, o ponia Marija dar yra ir puiki karatistė bei jojikė. Šeimos galvai arčiau širdies lengvojo kultūrizmo treniruotės. Vyras ilgas valandas sėdi prie kompiuterio, gražiai skambina gitara, yra prisiekęs šiltųjų pasaulio jūrų nardytojas ir turi apie tai liudijantį sertifikatą.
Pasekė tėvo pėdomis
M. Smirnova gimė Sankt Peterburge. Jos tėvas – stačiatikių šventikas. Kai Marijai buvo trylika, tėvą perkėlė į Kareliją, ten mergaitė ir baigė mokyklą.
„Mano tėvelis visada norėjo, kad bent vienas iš dešimties vaikų pasektų jo pėdomis, todėl aš ir nedvejojau, kur studijuoti. Įstojau į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją, į cerkvės chorų vadovų specialybę. Per ketverius studijų metus čia, be muzikos disciplinų, teko studijuoti ir daug teologijos dalykų“, – pasakojo „Panevėžio balso“ pašnekovė.
Anot ponios Marijos, dvasinėje akademijoje buvo labai griežtai vertinamas studentų pareigingumas – tris kartus praleisi paskaitas, eisi „ant kilimėlio“, jei tai pasikartos – lėksi iš mokyklos.
Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje būdama trečiakursė Marija sutiko būsimą savo vyrą Aleksejų. Jaunuolis mokėsi kitame fakultete ir ruošėsi tapti stačiatikių dvasininku.
Norėtų likti Lietuvoje
„Atsimenu, buvau tik ką grįžusi iš akademinių atostogų, mane su Aleksejumi supažindino draugės“, – nusišypsojo ponia Marija.
Būsimasis išrinktasis merginai patiko dėl draugiškumo, paprasto bendravimo, be to, vaikinas savo mylimąją nuolat stebindavo maloniomis staigmenomis. A. Smirnovas gimė Nyžnij Novgorode, tačiau sulaukęs trejų metų su tėvais persikėlė į Kėdainius.
Netrukus Marija ir Aleksejus susituokė. Pora atvyko į Kauną, mat čionai Aleksejus buvo paskirtas diakonu. Nepraėjus metams dvasininko šeimos jau laukė kiti namai – šįkart Panevėžyje.
Visur suspėja
Paklausta apie bendravimą su Panevėžio rusakalbiais tikinčiaisiais, ponia Marija džiaugėsi, jog tarp jų ir jos šeimos jokių susikalbėjimo barjerų nėra.
„Mūsų tautiečių čia nedaug, todėl stengiamės, kad ryšys būtų kuo glaudesnis. Mes pažįstame vieni kitus, tie patys žmonės ir giedame, ir plauname cerkvę, ir prosforus kepame. Beje, prosforai yra jūsų, katalikų, komunijos atitikmuo“, – teigė „Panevėžio balso“ viešnia.
„Savo vaikams padėti ruošti pamokas laiko visada randu“, – nusijuokė ponia Marija, pasiteiravus, kaip suspėja ir vadovauti cerkvės chorui, ir tvarkyti šventovę, ir dar nulėkti į karatė treniruotes.
O į Molainiuose esančias arklides moteris nuo praėjusių Kalėdų nebevažiuoja. „Norint pasiekti rezultatų, reikia jodinėti bent tris kartus per savaitę. To, deja, sau nebegaliu leisti. Žinoma, žirgų aš niekada nepamiršau ir tikiuosi, kad kada nors vėl prie jų grįšiu“, – viliasi ponia Marija.
Jodinėti M. Smirnova išmoko Sankt Peterburge – tėvas mergaitę nuvedė pas arklius auginusį kazoką, o karatė ji užsidegė jau gyvendama su vyru Kaune. Dabar ji turi mėlynąjį diržą ir rengiasi siekti kandidatės į sporto meistres titulo. Motinos pomėgiu užsikrėtė ir mažieji Julija bei Tichonas – abu vaikai taip pat nepraleidžia karatė treniruočių.
Pasak ponios Marijos, dabar abu vaikai vasaroja pas senelius Kėdainiuose ir klausinėja, kada juos vėl veš į Sankt Peterburgą. Ten gyvena kiti seneliai ir daug tetų bei dėdžių, juk Marija turi net devynis brolius ir seseris.
Kartą buvo pritrūkę pinigų
Butą Panevėžyje A. ir M. Smirnovams specialiai nupirko Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė, už jį mokėti šeimai nereikia.
Paklausta, ar jiems išgyventi užtenka tikinčiųjų paaukotų pinigų, ponia Marija neslėpė, jog šeimai tikrai nieko netrūksta.
„Aukų mums bei pačiai cerkvei išlaikyti surenkama ne tik Panevėžyje. Vyras yra ne tik Panevėžio, bet ir Anykščių, Ukmergės bei Molėtų rajono Inturkės stačiatikių šventikas. Tačiau, atsimenu, kad kartą, gyvendami Kaune, pinigų tikrai pristigome“, – išgirdusi nekuklų klausimą apie šeimos piniginę, atvirai dėstė ponia Marija.
Paklausta, ar bus gaila palikti Panevėžį, jei šeimai teks vėl kraustytis kitur, ponia Marija atsakė norinti Lietuvoje praleisti visą gyvenimą. Labiausiai atvykėlei mūsų kraštas patinka dėl visur, net ir miestuose, vešinčios žalumos.
„Žinoma, Panevėžyje aš pasigendu didmiesčio šurmulio. Užaugau Sankt Peterburge, ir milžiniškas metropolinio miesto gyvenimo tempas man tiesiog įaugęs į kraują“, – neslėpė Panevėžio stačiatikių dvasininko žmona.
