Praėjusį savaitgalį Plungėje miesto dienų metu buvo surengta pirmoji Baltijos šalyse fotobienalė. Fotomenininkų iš Lietuvos ir užsienio darbai (per tūkstantį!) buvo eksponuojami net septyniose miesto erdvėse – Oginskių dvaro rūmuose, viešojoje bibliotekoje Laisvės alėjoje ir kitur.
Fotobienalės dalyviai varžėsi dėl šešių nominacijų ir pagrindinio prizo – už geriausią kolekciją. Vertinimo komisija vienbalsiai pripažino, kad Plungės fotobienalės didžiojo prizo – šv. Florijono skulptūrėlės (aut. – Rimantas Laima) – yra nusipelniusi Valerija Dichavičienė, pristačiusi 59 darbų parodą „Jie buvo šalia mūsų“.
Pasak projekto „Plungės fotobienalė 2010“ atsakingosios sekretorės Violetos Skierienės, didžiuoju prizu įvertinta meninių fotografijų paroda eksponuojama Oginskių dvaro žirgyne. Šie ir kiti fotobienalės dalyvių darbai visuomenei bus prieinami mažiausiai iki liepos mėnesio, o jeigu pavyks išspręsti organizacinius dalykus – ir iki rugpjūčio vidurio.
Tarsi augalo lapai
Šviesiuose Dichavičių namuose gausu gėlių, kurios veši ant visų palangių, mansardoje raizgosi prie sienos ir kone remia lubas. Valerijos darbo kambaryje, be gyvų gėlių, apstu ir sausų. Namų šeimininkė patikusias puokštes mėgsta susidžiovinti.
Kartu sklaidome tvarkingai sudėliotą nuotraukų archyvą. Vienas aplankas skirtas moters įamžintiems dailininkų portretams, kitas – mokslininkų, trečias – kompozitorių, ketvirtas – aktorių... Nemažai jų jau nėra tarp gyvųjų. Ponia Valerija atsidūsta: mūsų gyvenimai – trapūs tarsi augalo lapai.
Aure iš nuotraukos didelėmis akimis vis dar šypsosi fotografavimo metu jau sunkiai sirgusi dailininkė Domicelė Tarabildienė (1912–1985). Sėdėdamas krėsle ramiai į objektyvą žvelgia kompozitorius Julius Juzeliūnas (1916–2001), o lange už nugaros matyti jo augintos ir rūpestingai prižiūrėtos vynuogės...
Visuomenėje didelį autoritetą turėjusių, ryškų kūrybinį pėdsaką palikusių XX a. menininkų portretai ir sugulė į V.Dichavičienės parodą, Plungėje sulaukusią puikaus įvertinimo. Poniai Valerijai ši paroda bene trisdešimtoji, suruošta pasitinkant aštuoniasdešimtąjį pavasarį. O galvoje sukasi mintys jau apie kitą fotoparodą, skirtą garsių menininkų jaunystės portretams.
Asistente būti nepakako
Nuo 1975-ųjų fotografuojanti (nuo 1979-ųjų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė) moteris neslepia, kad susidomėjimą menine fotografija pažadino vyras. Iš pradžių ji Rimantui asistuodavo, padėdavo tvarkyti fotoarchyvą. Paskui kilo noras pačiai paimti į rankas fotoaparatą. Buvo įdomu pro fotoobjektyvą žvelgti į kūrybos žmones. Neretai tam juos pasikviesdavo į namus. Paprastai įkalbinėti nereikėdavo.
Kai kada kildavo noras savaip pateikti vyro fotografuotus modelius. „Jis kūrė aktorių kalendorių, o aš tuos aktorius pakviečiau nusifotografuoti portretams.“
Kai R.Dichavičiui kilo sumanymas fotografijoje išaukštinti moters kūną, jaunystės grožį, savo jėgas fotomene mėginanti žmona nekėlė scenų, nors suprato: sovietinėje Lietuvoje tai buvo itin drąsi idėja – grėsė ne tik komunistinės valdžios cenzūra, bet ir visuomenės nesupratimas, pasipriešinimas. Moteriškas abejonių šešėlis šmėstelėjo tik pradžioje, tačiau V.Dichavičienė mielai sutiko būti asistente. Dėl to neteko iš kitų išgirsti nė pusės blogo žodžio. O juk visą gyvenimą dirbo moteriškame kolektyve – bibliotekoje.
Prie Dichavičių šeimos nekibo apkalbos. Ji išliko atspari ir pagundoms pasinerti į vadinamąjį bohemišką – laisvą menininkų – gyvenimą. „Kooperatiniam butui statyti pasiskolinome vienuolika tūkstančių rublių, kai kišenėje turėjome vos kelis rublius. Kol grąžinome skolą, reikėjo dirbti ir dieną, ir naktį“, – V.Dichavičienė neslepia, kad ši aplinkybė veikė ir kaip papildoma drausminimo priemonė. Neteko nei vaikščioti po restoranus, nei važinėti po brangius kurortus.
Sienų užtenka abiem
Sutuoktiniai ir šiandien gyvena tame pačiame bute, kuris jiems tapo kūrybos sala.
Čia kiekviena pėda byloja apie meniškų polinkių gyventojus. Ponia Valerija, lydima nė per žingsnį neatsitraukiančio senuko rusų terjero, surengia nedidelę ekskursiją po butą, kurio interjere – paveikslai, paveikslai, paveikslai. Sienų plotas demokratiškai padalytas: po lygiai kiekvienam sutuoktiniui. Tokios detalės be žodžių kalba apie namuose įprastą abipusę pagarbą.
Namų šeimininkė save vadina mėgėja: mėgėja fotografe, mėgėja dailininke. Meno ji nestudijavo, nors dar vaikystėje yra sulaukusi tokių rekomendacijų. Svajonę primiršti paskatino realybė – juk į tuometį Dailės institutą galėjo įstoti tik aukštų partinių veikėjų atžalos ir panašų užnugarį turintys jaunuoliai.
Šiandien V.Dichavičienė laisvalaikio valandomis su malonumu imasi pieštukų, plunksnos, teptuko. Popieriaus lape pamažu ryškėjant kūrybinio impulso padiktuotai idėjai, pradingsta visas nuovargis.
