Laikosi griežtų moralinių nuostatų
Vaiva tikina esanti tikra optimistė, todėl į viską, kas atsitinka jos gyvenime, ji žiūri kaip į gera, kaip į ko nors naujo pradžią. Galbūt dėl to daug kam susidaro įspūdis, kad jai visada sekasi. Deja, buvo momentų, kai jautėsi nelaimingesnė už kitus. Dėl savo nepaprastos veiklos, nestandartinio mąstymo.
„Iki šiol prisimenu, kaip būdama gal kokių dvidešimt septynerių vis klausdavau savęs: „Kodėl man taip sunku pritapti prie šio pasaulio, kodėl viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi?“ Tik gerokai vėliau supratau, kad esu perfekcionistė, reikalauju labai daug iš savęs ir kitų. Visada gyvenau pagal taisykles ir esu labai kategoriška kai kurių dalykų atžvilgiu. Mano moralinės nuostatos, liečiančios bendravimą su žmonėmis, vyrų ir moterų santykius, vaikų auklėjimą, yra labai griežtos ir nekintamos.“
Nuo ekonomistės iki bandelių kepėjos
Pasak Vaivos, norint jaustis laimingam, svarbu daryti tai, kas tau patinka. Dirbti ir džiaugtis tuo, ką darai. Vaivos sūnus dažnai sako: „Mamyte, jūs nė dienos nedirbate, nes jūsų darbas – tai jūsų hobis.“ Ir jis teisus. Didelė laimė daryti tai, ką nori. Tik taip buvo ne visada. Nors kortos Vaivą lydėjo nuo pat vaikystės, profesionalia būrėja ji tapo sulaukusi trisdešimt šešerių. O iki tol... Baigė ekonomikos mokslus, studijavo filosofiją, prasidėjus kooperatyvų laikams kepė sausainius, tortus ir pridavinėjo juos į kioskus.
„Kodėl studijavau dalyką, kuris manęs visai netraukė? Mano tėvams atrodė: jei baigsi tokius mokslus – tai tik gyvenk ir džiaukis, nes buhalterės nieko neveikia, tik popierius pildo ir kyšius ima. Gal galėjau tapti gera ekonomiste, bet mano prigimčiai tai buvo svetima. O filosofiją studijavau dėl to, kad atrodė, jog mokytis būtina. Iki baigimo trūko visai nedaug, gal pusės metų, bet tuomet jau turėjau kitą viziją – norėjau pasistatyti namą. Staiga supratau, jog vaikščiodama į valdišką darbą, aš jo niekada neturėsiu.“
Atrado save burdama kortomis
Nuosavo namo vizija Vaivai ėmė virsti tikrove tada, kai jos morengai, sausainiai ir tortai pradėjo duoti pelno. Aišku, ta veikla neteikė džiaugsmo. Kai sutinusiomis rankomis ir kojomis užbaigdavo darbo dieną, Vaiva desperatiškai klausdavo: „Dieve, kodėl aš negaliu daryti to, ką moku?“
Bet tam reikėjo subręsti, pasiruošti ir moraliai, ir finansiškai. Ir kai šeima įkūrė savo kavinę, o Vaivai atrodė, kad viskas sustyguota ir vyras vienas gali pasirūpinti verslu, ji atsidavė savo pomėgiui – kortoms. „Tuo metu atsiguliau į ligoninę ir ten ėmiau burti, na, kad maloniau leistume laiką. Vėliau išvažiavau į sanatoriją. Vienas mano draugas, atvažiuodavęs, kad išburčiau, pradėjo mane įkalbinėti: „Čia tavo darbas.“ Kai pati tuo patikėjau, įforminau savo veiklą. Taip pagaliau atradau save, ėmiau daryti tai, ką noriu, kas man patinka. Žmonės dažnai man sako: „Geriau turėti „valdišką“ darbą, taip saugiau“ arba „Negaliu keisti darbo, aš per jaunas, per senas...“ Mes patys sau pasistatome kliūtis, o vėliau skundžiamės, kad ne taip nugyvenome gyvenimą. O juk niekas, išskyrus mus pačius, netrukdo keistis.“
Vaiva save vadina pelėda
Nuo to laiko Vaiva darė tai, kas jai buvo įdomu – išmoko piešti mandalas, studijavo astrologiją, būrimus. Ji save vadina pelėda, todėl naktimis, iki trečios ketvirtos valandos skaitydavo, ieškodavo reikalingos informacijos, paskui padengdavo šeimai stalą pusryčiams, supakuodavo vaikams priešpiečius į mokyklą ir atsiguldavo pailsėti. Pakirdusi priiminėdavo klientus. „Man buvo nesunku, laiko užteko ir vaikams sužiūrėti, ir pinigams uždirbti. Mano Marija pradėjo eiti į mokyklą, jau mokėdama skaičiuoti ir kaligrafiškai rašyti.“
Naujame name įsirengė žiemos sodą, kad ir žiemą galėtų džiaugtis augalais – sėdėti ir stebėti, kiek pumpurėlių sukrovė alyvmedis... Aišku, visam tam reikia pastangų, bet augalai Vaivai teikia tikrą atgaivą. „Mano gyvenimas kupinas harmonijos. Šiandien vesdama sveikatingumo kursus, dažnai išgirstu: „Aš noriu būti laimingas“, bet, deja, dauguma kursų lankytojų, paklausti „Ką padarei, kad toks būtum?“, nesupranta, apie ką šnekama.“
Kartą šeimos idilė sugriuvo
Kaip ir dauguma Lietuvos moterų, šeimos naštą Vaiva tempė ant savo pečių. Tėtis, pasak Vaivos, buvo tikras lietuvis. Aišku, draugams atrodė, kad jis nuostabus – negeria, nesimuša. Ji irgi buvo patenkinta, nes laiminga santuoka, jos supratimu, – tai meistraujantis tėtis, paklusnūs vaikai ir pyragus kepanti mama.
Tik vieną kartą visa tai sugriuvo. Nieko ypatingo neįvyko – ji daug dirbo ir nepastebėjo, kad vyras linksminasi su jos globojama išsiskyrusia drauge. „Kai atsipeikėjau, jau nebenorėjau gyventi kartu. Buvo labai skaudu. Bet ar tai nesėkmė? Ne, nes dabar esu laiminga. Gal net turėčiau padėkoti tai moteriai, nes kitaip sėkmingos Vaivos Budraitytės nebūtų, būtų suvargusi Vaiva. Po skyrybų likau nukentėjusi tik moraliai, ne finansiškai...“
Antra santuoka išpranašauta
Gerokai anksčiau žymus Indijos astrologas Vaivai buvo sakęs, kad jos gyvenime bus antra santuoka. Tai jis išpranašavo tada, kai jiedu su Rimu gyveno vieną gražiausių gyvenimo etapų. Jai tuomet net kojas pakirto, nenorėjo tuo patikėti. Ir vis dėlto pranašystei buvo lemta išsipildyti.
Kandidatų į vyrus Vaivai netrūko, kai kurie net bandė per vaikus veikti. Ji juokdavosi: „Spėkite, kodėl mane mergina vyrai? Ar todėl, kad esu jauna ir graži, ar todėl, kad turiu nuosavą namą ir nuolatines pajamas?“
Vaiva greitai permatydavo tokius balandėlius, juo labiau – vedusius... „Ir galbūt todėl, kad neieškojau nei pasiturinčio, nei vedusio, nenorėdama būti amžina drauge arba amžina nuotaka, kad nėjau į jokius kompromisus, gavau didįjį prizą – vyrą, kuris mane myli, kurio tėvai mane myli ir gerbia, kurį myliu aš ir kurį gerbia mano vaikai.“
Padeda ir aiškiaregystė, ir gyvenimiška patirtis
Kai Vaivos klausia, kodėl jai niekada netrūksta klientų, ji atsako, jog ne dėl atsitiktinių sutapimų. Būrėja gali ir klysti. Vaiva niekada nemistifikavo nei būrėjų, nei astrologų. Paslaptis paprasta – svarbu taip atskleisti situaciją, kad žmogus suprastų, kas vyksta, ir atrastų būdų, kaip ta situacija pasinaudoti. „Prieš dešimt metų grupė fizikų mane stebėjo beveik metus, o paskui pateikė išvadas – 85 procentų tikslumas. Kartais man sako, kad aš esu ne aiškiaregė, bet gera psichologė. Iš tiesų atskirti vieną nuo kito kartais nelengva. Kortos tėra paskata. Iš pradžių tu prie jų prisiriši, o vėliau jos tampa tik pagalbine priemone. Mes visi esame psichologai, o dar gyvenimiška patirtis... Dvidešimties metų merginai, kuri draugauja su vedusiu vyru, pasakyti, kad ji liks it musę kandusi, nereikia ypatingos būrėjos įžvalgos ar aiškiaregystės dovanos. O kartais, kai patiriu tam tikrą būseną ir atsiveria mįslingi kanalai, net pati nežinau, ką susakau. Ir, pasirodo, neklystu.“
Sakoma, jog batsiuvys lieka be batų, taigi būrėja... Bet Vaiva pati sau išsiburia. Kai jau buvo išsiskyrusi, net eidama į pasimatymą pažvelgdavo į kortas. Ištraukia keturias, ir jeigu ne tos, sako Marijai (dukrai): „Kai paskambins, pasakyk, kad neateisiu. Na, susirgau...“
Kartais žaidžia tylos karalystę
Nuo vaikystės Vaiva buvo prastos sveikatos, tokia „dvasnelė“, vis ligoninėse gulėdavo. Tai temperatūra kildavo, tai skaudėdavo odą, plaukus. Gydytojai sakė: „Pagimdysi, praeis“. Vėliau ji suprato, jog sirgo vadinamąja šamanės liga – keitėsi mąstymas į magės mąstymą. Kai ji pradėjo sekti, ką valgo, sveikata gerėjo. Vaiva ieškojo literatūros, domėjosi Rytų medicina, ajurveda, skaitė Badmajevo (vieno iš caro daktarų) užrašus. Pasveiko ir trisdešimties buvo geresnės sveikatos nei penkiolikos.
Ir dabar, kai tik būrėja blogiau pasijunta, badauja, o po badavimo vėl atgauna energiją, vėl būna linksma.
„Man kartais sako: „Ta Budraitytė nesensta.“ Tai todėl, kad nuolatos pabadauju, o kai pavargstu nuo klientų, visą dieną nešneku. Mano vaikai nuo seno žino, ką reiškia mamos posakis: „Dabar žaidžiame tylos karalystę.“ Man badauti ir nešnekėti – natūrali būsena. Jei žmonės žinotų pasninko naudą, kiek daug bėdų atsikratytų...“
Be to, kol kiti sėdi prie televizoriaus, Vaiva skaito arba atlieka sėkmės technikas. Pabendravusi su klientais būrėja išsimiega. Ji nevengia grožio salonų, naudoja gerus kremus, neatmeta minties, kad kada nors pasinaudos plastikos chirurgų paslaugomis.
„Bet svarbiausia, aš nekovoju su blogiu. Nuo blogio traukiuosi, o jeigu mane užgauna, nueinu už tą žmogų pasimelsti. Neieškau ir teisybės. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą...“
