Ir kokia turėjai būti laiminga, visa tai galėdama be vargo pasiekti. O dabar triūsi kiaurą dieną, diena po dienos nemėgstamame darbe, tarp keturių sienų jausdama, kad gražiausi metai bėga pro šalį. Ir moki nuomą, kad galėtum būti taip toli nuo pačios savęs?
O nuoma ne bet kokia! Trys šimtai eurų už kambarį! Už visą butą –devyni šimtai! Buvo net tūkstantis, bet, laikams blogėjant, šeimininkas kainą nuleido. Butas didelis, kaip dvaras, su trimis balkonais ir langais nuo žemės iki lubų. Jau čia tai, manei, pagyvensi, kviesies svečius, skaitysi, pietausi... Net nemanei, kad gal bus šalta ir lis kas antrą dieną, ir visi kampai apaugs pelėsiais, nes gyveni prie pat atšiaurios jūros, Airijoje... Taip, Airijoje, o ne Bahamos...
Valstybėje, užimančioje apie penkis šeštadalius Airijos salos. Likusią salos dalį užima Šiaurės Airija, kuri priklauso Jungtinei Karalystei. Airiją žmonės dar vadina „Smaragdine sala“, bet tų smaragdų man matyti neteko, nes šalyje lyja beveik 275 dienas per metus.
Didžiausi miestai – sostinė Dublinas, esantis rytuose, Korkas (Cork) – šalies pietuose, Golvėjus (Galway) ir Limerikas (Limerick) – vakaruose bei Voterfordas (Waterford) šalies pietryčiuose. Man gimtuosius namus beveik trejus metus atstojo Golvėjus. Dar vadinamas jaunystės miestu bei kultūros sostine, nes čia daug universitetų, kuriuose mokosi atklydėliai iš viso pasaulio. Yra teatras, miesto muziejus, katedra, veikia ir mažas jaukus aerouostas.
Taip, Golvėjus dar vadinamas užsieniečių miestu, nes niekur kitur Airijoje nepajusi tokios kosmopolitinės dvasios, nepamatysi tiek daug juodaodžių afrikiečių, garbanotų ispanų, gyvenimo džiaugsmu trykštančių portugalų, brazilų, kuklių korėjiečių, ne tokių kuklių kinų ir, žinoma, Rytų Europos jaunimo. Interneto duomenimis, Golvėjuje gyvena nemažai lietuvių, bet aš per daugiau kaip dvejus su puse metų sutikau jų tik keletą. Gal per savo aplaidumą, per draugus užsieniečius. Taip pat turbūt kalta ekonominė krizė, neaplenkusi nė Airijos ir privertusi daugelį žmonių iš jos trauktis, grįžti namo ar sukti kitur laimės ieškoti.
Airijoje, kaip ir Lietuvoje, siaučia nedarbas, beveik kas antras Golvėjaus gyventojas yra bedarbis ar gaunantis socialinę pašalpą, kuri, skaičiuojant Lietuvos mastais, vis dėlto yra didelė, apie 200 eurų per savaitę. Tad daugelis vietinių gyventojų, turinčių teisę ją gauti, net nesistengia susirasti darbo, nes yra aptingę, mieliau laiką leidžia tiesiog bendraudami aludėse ar sėdėdami gatvėse. Juk, logiškai mąstant, kam triūsti penkias ar šešias dienas per savaitę, jei, nieko neveikdamas ir su smagia kompanija maloniai leisdamas laiką, gali gauti tiek pat, tiesiog nuėjęs atsiimti savaitinės pašalpos į artimiausią pašto skyrių.
Dar prieš metus gana lengvai socialinę pašalpą galėjo gauti ir užsienio šalių piliečiai, atidirbę Airijoje dvejus metus, dabar sąlygos ir tvarka griežtinama, – norint gauti pašalpą reikia pristatyti begalę dokumentų, nurodyti priežastis, dėl ko praradai darbą ar negali dirbti, savo pajamas, deklaruoti turtą ir t.t. Šalis skursta, bet žmonės, galiu pasakyti, yra optimistai, nepraranda sveiko humoro jausmo. Gauti pašalpą ir būti išlaikomam valstybės nėra gėda, nes beveik kas antras, trečias kaimynas ar draugas Golvėjuje yra toks pat nuskuręs. Nuskuręs, bet vis tiek laimingas, negailintis paskutinio cento išleisti mėgstamo alaus bokalui. Tas juos ir palaiko...
Dar nė vienoje šalyje nemačiau tiek daug geriančių bei pramogaujančių žmonių bei išdykėliško jaunimo. Kraštas atšiaurus, bet airiai tikrąja žodžio prasme yra „vikingai“, vaikšto pusnuogiai, merginos net žiemą nedėvi pėdkelnių, kurias aš čia net vasarą nešioju, avi atvirą avalynę bei vilki vakarinio tipo atviras sukneles su petnešėlėmis. Kiekvieną savaitgalį tiek jaunimas, tiek vyresni eina linksmintis, vadina tai „going out“. Jau nuo ketvirtadienio visos miestelio aludės, vadinamieji pub’ai, kavinės bei klubai yra perpildyti skardžiabalsių, dirbtinai nusirudinusių, aukštakulniais avinčių airių blondinių bei raudonbarzdžių „vikingų“.
Tik viena nemaža problema – visi naktiniai klubai ir barai Airijoje savaitgaliais uždaromi antrą nakties. Kai kur alkoholio jau nebeparduoda nuo pusės pirmos, dėl to visi turi pasistengti „nusiliuobti“ iki tol. Tad jei užeitum į bet kurį pirmą pasitaikiusį alaus barą, pastebėtum airius, dar neįpusėjusius savo bokalų, einant prie baro ir perkant kitą ar net visą seriją savo draugams. Taip ratu pasikeisdami jie visi turi bent po keletą atsarginių bokalų tai valandai, kai nuskambės paskutinis skambutis ir alumi bei kitais gėrimais bus nebeprekiaujama, o baro darbuotojai rinks nuo stalų bokalus, valys prišniaukštas patalpas bei stengsis juos išprašyti lauk.
Didelius pinigus Golvėjuje atvykėliai gali uždirbti ir vis dar uždirba medicinos įrangą gaminančiuose fabrikuose, kuriuose yra įsitvirtinę jau gerą dešimtmetį. Darbas pamaininis, dažniausiai nesunkus, bet nuobodus, monotoniškas ir varginantis. Daugiausia uždirba tie, kurie dirba naktinėmis pamainomis. Jas dažniausiai sudaro penkios darbo naktys bei dvi išeiginės dienos arba keturios naktys ir trys išeiginės dienos paeiliui.
Nemažai tokį darbą dirbančių lenkų ar mūsų tautiečių paslapčia laukia, kada jų fabrikas užsidarys, nes tokiu atveju jiems priklausys didelė išeitinė pašalpa, kurios dydis priklauso nuo išdirbtų metų. Tada sudėję visas santaupas jie galbūt trauks atgal, jei dar nėra namų susikūrę Airijoje, o gal į kitą ne tokią nuskurusią šalį. Nei lietuvaičiai, nei lenkai, nei kitų šalių – Lietuvos kaimynių – piliečiai atgalios grįžti tikrai dar nesiruošia. Šiaip ar taip, čia net uždirbdamas minimumą gali jaustis žmogumi, leisti sau šiek tiek paišlaidauti bei gauti tau priklausančias lengvatas. Tiesa, daugelis nekaip jaučiasi dirbdami ne pagal profesiją dažniausiai aptarnavimo sferoje, bet iš tiesų čia, pajūrio mieste Golvėjuje, kur darbo vietų trūksta, net 35-40-mečiai nesigėdija dirbti padavėjais, barmenais, kepėjais, virėjais, pardavinėti meno dirbinius ar tiesiog gatvėje groti vienokiu ar kitokiu instrumentu.
Miesto centras primena Vilniaus senamiesčio Pilies gatvę per Kaziuko mugę. Visi džiaugiasi, turėdami kad ir kokį darbelį, o šalyje pub’ų, alaus barų kultūra tikrai viena populiariausių. Nes kur daugiau eisi sutikti draugo ar seno kolegos, pailsėti po sunkios ar nelabai sunkios darbo dienos, atšvęsti gimtadienio ar išlydėti... Į barą...
Žinoma, gali pastebėti ir daug valkataujančių žmonių bei girtų piliečių, bet dauguma jų pavojaus nekelia, visų yra pažįstami, vadinami vardais ar pravardėmis. Manau, jog Lietuvoje žmonės geria tiek pat daug, bet tai įpratę daryti paslapčia, namuose ar pas kaimyną, nes turbūt net negali prisipažinti turintys silpnybę išgerti. Airijoje tai yra kultūros dalis. Alų geria ir merginos bei moterys.
Ypač stebino airės, net jaunos merginos, kurios geria beveik kiekvieną mielą dieną. „Lets go for a pint“ (eime bokalo alaus) – jų kasdienė frazė. Vienas bokalas su viena drauge, kitas su draugu, trečias su kaimyne, ketvirtas su pusbroliu, ir jos jau įkaušusios, nejaučiančios atšiauraus klimato, dažnai jau ir be batų, su aukštakulniais rankinukuose traukia į artimiausią „Supermac’ą“ pirkti skrudintų bulvyčių ar burgerio.
Tad nekeista, kodėl airės pavydžiai nužvelgia kiekvieną konkurentę iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ar Slovakijos. Mat šių šalių merginos visad pasitempusios, lieknos, lanko sporto klubus, su tobulais makiažais, manikiūrais ir seksualia apranga. Žinoma, palyginti su tautietėmis Lietuvoje, visos daug labiau atsipalaidavusios ir jaučiasi gražios, nes, ko gero, išvengia tos konkurencijos, kuri norom nenorom susuka galvą gimtojoje šalyje.
Nors aš, gyvendama Airijoje, daug daugiau laiko praleidau be makiažo ar lakuotų nagų, bet su gera draugų kompanija, visad trykštančia jaunatvišku gyvenimo džiaugsmu bei meile aplinkiniams. Tad dabar, nusprendusi palikti šią tolimą atšiaurią šalį, vis dėlto jaučiuosi paliekanti joje dalelę savęs...
Bet laikas nelaukia, o jausmas, jog viduje netobulėji, o tik leidi laisvalaikį, kelia apmaudą. Draugai bei šalys keičiasi ir keisis, bet suvokimas, jog nuo savęs nepabėgsi, neapleidžia.
Vienam trumpesnis, kitam jis labai ilgas, bet vis dėlto tai kelias, kelias namo...
