Pasiekimai mokykloje laikomi svarbiais kriterijais, vertinant vaiką kaip asmenybę - tiek iš suaugusių, tiek ir iš bendraamžių pusės. Požiūris į save kaip į mokinį didele dalimi priklauso nuo nusistovėjusių šeimos vertybių.
Vaikui į pirmąjį planą iškyla tos pačios vertybės, kurios labiausiai rūpi jų tėvams – prestižo išlaikymas (namuose užduodami klausimai: „O kas dar gavo dešimtuką?“), klausinėjimai („Ar tavęs niekas šiandien nebarė?“) ir t.t.
Mažojo mokinuko pasąmonėje susipainioja akcentai, kai tėvus jaudina ne mokslo pasiekimai, o buitiniai jo gyvenimo mokykloje dalykai („Ar klasėje nepučia pro langus? Ką patiekė pietums?) arba tiesiog niekas nejaudina namiškių – gyvenimu mokykloje nesidomi, apie tai nekalba arba kalbama tik formaliai. Dažniausiai tėvų bejausmiu balsu užduodamas klausimas: „Kaip sekėsi šiandien mokykloje?“ Anksčiau ar vėliau atitinkamai išgirsite tokį patį bejausmį atsakymą: „Nieko ypatingo, viskas gerai“.
Dėl nuolatinio tėvų nepasitenkinimo vaiko mokymosi rezultatais, dažnai jų vaikams formuojasi aukštas nerimo lygis. Tarkime, vaikas susirgo, atsiliko nuo bendraklasių ir jam sunku įsijungti į mokymosi procesą. Jeigu vaiko pergyvenimas dėl laikinų nesėkmių jaudina suaugusius, atsiranda nerimas ir baimė padaryti ką nors ne taip.
Toks pats rezultatas nutinka, kai vaikas mokosi pakankamai sėkmingai, tačiau tėvų lūkesčiai yra per aukšti, o reikalavimai nerealūs.
Suaugusieji, nepatenkinti smunkančiais mokymosi rezultatais, vis dažniau aptaria šiuos reikalus bendraudami su vaiku, o tai tik sustiprina vaiko emocinį diskomfortą.
Susidaro užburtas ratas: nepalankios vaiko asmeninės ypatybės atsispindi jo mokymosi veikloje, žemas veiklos rezultatyvumas sukelia atitinkamą aplinkinių reakciją, o ši neigiama reakcija savo ruožtu sustiprina vaiko nepasitikėjimą savimi.
Ištrūkti iš šio užburto rato galima pakeitus tėvų nusistatytą vertinimo „kartelę“. Artimiausi vaikui suaugusieji, koncentruodami dėmesį į mažiausius atžalos pasiekimus, nebardami jo už smulkias nesėkmes, sumažina vaiko nerimą ir tuo pačiu padeda sėkmingai siekti mokymosi rezultatų.
Antrasis mokinio reakcijos variantas – demonstruojami asmenybės ypatumai, dažniausiai susiję su padidintu mokymosi poreikiu ir dėmesio sau iš aplinkinių troškimu. Tokio demonstratyvumo priežastimi dažniausiai būna suaugusiųjų dėmesio trūkumas, todėl vaikas jaučiasi nereiklingas šeimoje, nelabai mylimas.
Būna, kad vaikui skiriama pakankamai dėmesio, tačiau vaikas jo nepajaučia dėl savo hiperaktyvumo, emocionalumo ir kontaktų gausos. Padidinti poreikiai suaugusiųjų dėmesiui pasireiškia ne vaikams, kuriems trūksta priežiūros, o priešingai – labiau išlepintiems dėmesiu vaikams. Toks vaikas visaip stengsis atkreipti dėmesį į save, net laužydamas elgesio taisykles: „Tegul geriau bara, negu visai nepastebi“.
Užduotis suaugusiems – vengti griežtų nurodymų ir pamokymų, pastabas duokite rodydami mažiau emocijų, nekreipkite dėmesio į menkus nusižengimus ir bauskite už didelius (pavyzdžiui, atsisakius eiti į planuotą cirko pasirodymą). Tai padaryti žymiai sunkiau suaugusiems, negu atsargiai elgtis su jautriu vaiku.
Jeigu jaučiančio nerimą vaiko pagrindinė problema – nuolatinis suaugusiųjų neįvertinimas, tai demonstruojančio jautrumą – pagyrimų trūkumas.
Trečiasis variantas – realybės nejautimas. Dažniausiai pastebimas tokiais atvejais, kai vaiko nerimas pasireiškia kartu su vaiko demonstruojamu jautrumu. Tokie vaikai taip pat turi stiprų dėmesio poreikį, tačiau negali jo realizuoti dėl savo jautrumo. Jie mažai pastebimi, bijo sukelti nepasitenkinimą savo elgesiu, siekia išpildyti suaugusiųjų reikalavimus.
Nepatenkintas dėmesio poreikis veda į pasyvumo augimą, norą būti nepastebėtam, o tai apsunkina ir šiaip nepakankamą bendravimą. Suaugusieji, skatinantys vaikų aktyvumą, parodydami dėmesį jų mokymosi rezultatams ir ieškodami kūrybiškų savęs realizavimo būdų, pasiekia gerų rezultatų ir sąlyginai palengvina vaikų elgesio vystymąsi.
