Dalia baigė dviejų aukštųjų mokyklų studijas: lietuvių kalbos ir literatūros bei aktorinio meistriškumo.
Teatre ji – jau 20 metų. Pelnė daugybę puikių vaidmenų, vertingų apdovanojimų... Aktorė dirba su entuziazmu, džiaugsmu, pasikliaudama neeiliniu talentu, remdamasi įsigilinimu į vaidmenis ir džiaugdamasi režisierių bei žiūrovų pripažinimu.
Rinkdavosi aksominį diržą
Dalia augo Anykščiuose – vaizdingame Lietuvos krašte, davusiame šaliai gražų būrelį talentingų kūrėjų. Dabar į jų gretas galima drąsiai įrašyti ir Dalią Michelevičiūtę.
Turėjo padūkusią mamą – gydytoją, kuri motoroleriu lakstė po Anykščius, ketino net į Vilnių atbirbti. Galbūt kita transporto priemone, bet kas rudenį dukrai atgabendavo skaniausių uogienių. Aktorė sunkiai atsidūsta ir pasiguodžia, kad jau metai, kai mamytė išėjo pas Viešpatį...
Prisimena Dalia vieną mamos pasakojimą apie Naujametį žiburėlį, kai Senelis paprašė mergaitės padeklamuoti eilėraštį. Dalia padeklamavo, bet nuėjo nuo scenos supykusi. „Senis smirda“, – pakomentavo mažoji kovotoja alkoholį mėgusį vaikų linksmintoją.
Vaikystėje Dalia su broliu dirbo įvairius darbus. Vasaras leisdavo pas močiutę Liūdiškių kaime, prie piliakalnio. Ravėdavo, uogaudavo, šienaudavo... Ir valgyti mokėjo išsivirti. „Savo drabužius pati išsiskalbdavau, – didžiuojasi ji. – Tik karvės nemokėjau pamelžti – gal bijojau...“
Su šypsena prisimena, kaip mamytė bausdavo už kokį nors savo nenuoramos dukrelės nusižengimą. „Nors dažniausiai mamytė mane drausmindavo žodžiu, bet kartais man pačiai liepdavo išsirinkti diržą didesnei bausmei. Rinkdavausi tik aksominį dirželį, – juokiasi Dalia. – Nors tiek ir tebūdavo to mamytės mušimo.“
Tango mokėsi Amerikoje
Vaikystėje Dalia mėgo deklamuoti, vaidinti, rašydavo eilėraščius. Tačiau labiausiai norėjo šokti, svajojo mokytis baleto. Bet griežtiesiems specialistams, atvykusiems į Anykščių mokyklą rinkti vaikų į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, Dalia Michelevičiūtė neįtiko. Pasakė, kad mergaitė neturi gabumų baletui. Dalia neraudojo, kad jai nepavyko, bet noras šokti neišnyko.
Dešimt metų ji šoko Anykščių pramoginių šokių kolektyve „Verpetas“. Tapo aukščiausios klasės šokėja. Vėliau šoko A. Cholinos šokio spektakliuose. Dabar apgailestauja, kad nebeliko judesio spektaklių.
Dalia nesigaili, kad nenuėjo mamos pėdomis. „Nors mąsčiau apie medicinos studijas, rinkausi teatrą. Džiaugiausi, kad mamytė niekados man neprimesdavo savo valios – leisdavo gyvenime eiti pačios pasirinktu keliu.“
Aktorė su džiugesiu prisimena metus, kai susitaupydavo pinigėlių ir skrisdavo į Niujorką mokytis šokti tango. „Tai būdavo gražiausios dienos. Nueidavau su draugais į klubus pašokti. Būdavo smagu ir paslaptinga justi intrigą su partneriu, nutrūkstančią šokiui pasibaigus...“ Dalia norėtų, kad lietuviai mažiau kiurksotų prie televizorių ir lankytųsi šokio mokyklose, dalyvautų konkursuose. Neabejoja, kad taip praleistas laikas būtų ir prasmingesnis, ir naudingesnis. Ji džiaugiasi dalyvaujanti televizijos šokių konkursuose, kur regi ne vieną perspektyvų ir talentingą šokėją. Ir tada Dalios, vertinimo komisijos narės, veide suspindi dar gražesnė šypsena.
Per gyvenimą – be pykčio
Dalia analizuoja savo vaidmenis ypač gerai įvertintuose spektakliuose. Mąsto, ką galėjo geriau suvaidinti, kodėl pritrūko pastangų. Kalba apie vaidmenis pastarojo meto darbuose: „Našlės“, „Marija Stiuart“, „Pepė ilgakojinė“, naujausiame spektaklyje „10 dialogų apie meilę“. Kiek liūdna, kad neturi artimo draugo, su kuriuo galėtų pasidalyti kūrybos džiaugsmu. Tačiau turi nemažą būrelį draugų, kuriuos vadina palaikymo komanda ir kurių įvertinimai jai – svarbūs. Prisimena kadaise vieno užsienio režisieriaus jai pasakytus draugiškus žodžius: „Šypsokis, dėkok, bet niekuo netikėk.“ Kuo ji tiki ir kuo abejoja – ne visada išsiduos.
Po Dalios šypsena slepiasi ir savikritiškas darbo įvertinimas. O slaptas mintis ir gyvenimo vertinimą galbūt patikės knygai, kurią rašo. Tačiau kada toji knyga išvys pasaulį, dar nežinoma.
Dalia gali džiaugtis gyvenimu, laimėjimais teatre. Jos vaidmenys – ne kartą aukštai įvertinti. Ne kartą ji išrinkta geriausia metų aktore, yra pelniusi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią epizodinį vaidmenį vaidybiniame filme „Nereikalingi žmonės“. Ir dar ne vieno kritikų ir žiūrovų pagarbos bei meilės ženklo yra nusipelniusi už subtilius tikroviškus teatro ir kino vaidmenis.
Aktorė džiaugiasi sutikusi ir jai svarbius vaidmenis skyrusius talentingiausius šiuolaikinius Lietuvos režisierius: Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų, vis talentingesniais darbais džiuginantį Gintarą Varną. Ji taip pat neslepia džiaugsmo, kad iš profesijos gali išgyventi, keliauti po pasaulį. Daug kur būta, daug kas pamatyta. Tad aktorei pykti ant gyvenimo nėra ko.
Gebėjimas džiaugtis
Dalia prisipažįsta, kad netikėtai užklupus pykčiui moka jį suvaldyti. „Ne visada širdyje būna taika. Tad supykusi atsitraukiu ir leidžiu emocijoms nurimti. Žinau, kad pykčio apimtas žmogus negali racionaliai galvoti ir spręsti. Karštakošis gali prieiti prie blogų išvadų, sugadinti santykius, ko visiškai nereikia gyvenime. Kai mane įskaudina ar pajuntu išdavystę, padeda malda. Prašau Dievo, kad man padėtų atleisti.“
Iš kur Dalia įgijo tą gebėjimą džiaugtis gyvenimu, kad šypsena, rodos, nepajėgia dingti nuo jos veido?
Jos manymu, tą gabumą džiaugtis tikriausiai paveldėjo iš mamytės. „Už tai esu jai ir Dievui dėkinga, – nuoširdžiai prisipažįsta jautri moteris. – Juk būna gyvenime ir liūdnų akimirkų. Tačiau to liūdesio stengiuosi nesureikšminti. Šypsena nieko nekainuoja, geras žodis – taip pat.“
Geriausi virėjai – vyrai
Dalia – drausminga. Niekada nevėluoja. To pageidauja ir iš kitų žmonių, nes punktualumą labai vertina.
Mėgsta susitvarkyti buitį, kad būtų patogu gyventi. „Susiremontavau butą, – sako su džiaugsmo žiburėliais akyse. – Senokai gyvenu Senamiestyje, netoli Geležinkelio ir Autobusų stočių. Man ten labai patinka. Gerai jaučiuosi. Namas – senas, lubos – aukštos. Žemos lubos mane slegia, o aukštos leidžia dvasiai lengvai kvėpuoti.“
Dalia kartais pasvajoja: jei būtų turtuolė, pirmiausia pasisamdytų gerą virėją ir namų tvarkytoją. Tada džiūgautų, kad nereikia buto prižiūrėti, dulkių valinėti, o virėjas gamintų jos mėgstamiausius valgius: sušius, kurių labai skaniai valgė pas japonų virėjus, lašišas, krevetes, krabus. Neužmirštama buvo diena, kai kartą viename Paryžiaus restorane valgė gyvų austrių. „Taip ir nuslydo gomuriu“, – juokiasi. Ir sako, kad ji tarsi nėra tikra lietuvaitė, nes jai neskaniausias patiekalas – cepelinai. „Sunkus valgis, – aiškina. – Nesveikas.“ Beje, pačių įvairiausių valgių artistė galėjo paragauti keliaudama su spektakliais po pasaulį.
Dalia tikina, kad geriausi virėjai jai atrodo vyrai. „Man taip gražu, kai vyrai renkasi mėsą, daržoves plovui, – pasakoja. – Koks skanus tas vyrų pagamintas plovas... Vyras virėjas – labai gražu. Jam tinka gaminti. Kai vyras gamina valgį, jis atrodo erotiškas...“ – nusijuokia netradicinių valgių mėgėja.
Klasikos gerbėja
Dalia – vienišė. Tačiau nesiskundžia, kad vienai nuobodu. Ji juokiasi: „Ne, tekėti nesirengiu. Tačiau mano požiūris į vyrus – visada teigiamas. Vyrai yra nuostabūs. Jie – Dievo sutvertos būtybės. Kaip ir moterys. Nors jos yra arčiau paslapties, subtilesnės. Jie vienas kitą papildo.“
Aktorė teigia, kad dabar jai vienai gyventi yra gera. „Prašau Dievo, kad man apšviestų protą, ką daryti toliau. Dabar man nieko nereikia. Vaikų neturiu, tad jie rūpinimosi nereikalauja. Man žmogaus laimė – gyventi dangiškomis vertybėmis“, – atvirai sako aktorė.
Pasakoja, kad laisvalaikiu, kurio turi nedaug, mėgsta skaityti knygas, klausosi muzikos, meldžiasi. „Labai mėgstu klasiką, – atvirauja. – Bachas – nepakartojamas. Vertinu būrelį kitų kompozitorių. Ir šiuolaikinių, ir kuriančių egzotišką muziką, džiazą. Muzika – tarsi vandenynas... Lyg su šaukštu bandytum išsemti. Nors žinai, kad niekada neišsemsi. Turiu didelę muzikos įrašų kolekciją. O knygos rašymas priklauso nuo nuotaikos. Niekada nesijaučiu suvaržyta. Džiaugiuosi dar viena gražia diena, nauju vaidmeniu, žmonėmis, su kuriais susitikome šiame žemiškame pasaulyje, vertinu akimirkos grožį, kuris greitai praeina... Viskas gerai. Tik ilgiuosi mamytės...“
Dalia neria į naujus kūrybos vandenis. Ji debiutavo režisūros srityje. Sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo pristatyta premjera – Dalios Michelevičiūtės režisuota „Neparašyta vasaros istorija“ pagal Nobelio premijos laureatės Vislavos Šymborskos poeziją. Kalbėdama apie spektaklį režisierė teigia, kad jis galbūt nepasiduos geležinei teatro logikai ir bus daugiau kaip koncertas negu spektaklis. Taip pat prisipažįsta, kad jai pačiai įdomu skaityti poeziją, tad pamėgino ją pateikti skaitytojui netradiciniu būdu. „Tai šokio, muzikos ir poezijos spektaklis“, – tvirtina režisierė.
Iš kasdienybės – iki grožio aukštumų
Dalia tikina: „Esu labai sentimentali. Dažnai iš džiaugsmo galiu verkti. Ašaras išspaudžia ir pamatytas grožis, jautrūs filmai, nuostabi poezija.“ Ji nežino, dėl ko pražysta moteris. Gal primiršo, o gal dar nepajuto to galingo jausmo. Tiktai tiki, kad meilė žmogų apakina ir suteikia sparnus. „Meilė – įžvalgi, – įsitikinusi ji. – Yra įvairių meilės atspalvių. Tačiau aš nesvajoju apie ateitį. Tik vis dar tobulinu save ir nežinau, kada liausiuosi tai daryti, nes tobulėjime laukia daug darbo...“
Artistė džiaugiasi galinti įsigyti kokybiškų drabužių, apavo. Sako, kad aktoriai – vieši žmonės, tad į išorę reikia kreipti dėmesį. „Aš nei trokštu dėmesio, nei nuo jo slepiuosi. Esu tokia, kokia esu. Kartais pavyksta visiškai užsimaskuoti, kai niekas negali atpažinti. Nors specialiai slėptis nemėgstu.“
Pasiguodžia, kad jos profesija reikalauja sunkaus darbo: žodžio gludinimo, tinkamos intonacijos paieškų, teksto mokymosi ir dar kitų, žiūrovui nematomų, įgūdžių tobulinimo. „Žiūrovai to darbo galbūt nemato...“ – mano ji. Tačiau nuoširdžiai sako, kad jai nieko netrūksta.
Mudvi kalbėjome tuščioje teatro fojė prie fontano. Ore tarsi tvyrojo paslaptinga atmosfera. Kažkur, atrodo, užkulisiuose, skambėjo skaidrus moters balsas. „Dainuoja prieš vakarinį spektaklį“, – paaiškino Dalia. Ir nežymiai žvilgtelėjo į laikrodį. Vakare jai – spektaklis.
Atsisveikinome. Kažko lyg trūko be mielos Dalios šypsenos. Dar pasėdėjau, gaubiama tos paslaptingos ir brangios teatro meno auros, kurią kuria talentingi žmonės, savo gyvenimą, energiją ir meilę atiduodantys mums, žiūrovams. Jie nori, kad pasaulis nušvistų neregėtomis spalvomis, kad pajustume kuriamų personažų jausmus, kurie galbūt glūdi kažkur mūsų gelmėse. Artistų talentas geba mums juos atskleisti. Aktorė Dalia Michelevičiūtė – viena iš tų, kurių jautri siela gali pakylėti iki nepaprasto grožio, gilių jausmų pasaulio.