Straipsnio autoriai stebisi, kad sovietų veiklai Lietuvoje skiriama daugiau dėmesio. „Ar jų nusikaltimai buvo pasiekę genocido lygį?“ – retoriškai klausia jie.
E. Zuroffo žodžiais, Lietuva prarado galimybę pasiekti palaimą, nenubausdama už dalyvavimą Holokauste nė vieno savo piliečio. „Lietuviai pražiopsojo geriausią šansą, kurį turėjo, nusimesti kaltės naštą. Dabar prireiks 100 metų, kol jie galės tai padaryti. Vienintelis sėkmingas kelias yra švietimas, dokumentai, tyrimai ir didžiulis skausmas", – straipsnyje tikino Simono Wiesenthalio centro direktorius Izraelyje.
Rugpjūtį šis centras rengiasi išleisti 2010 m. ataskaitą apie pasaulinį nacių nusikaltimų tyrimą ir baudimą už juos. „Lietuva gaus F“, – apie itin prastą įvertinimą įspėjo E. Zuroffas.
Ketvirtadienį vakare pasirodęs rašinys „Hololaustas Lietuvoje: vieno žmogaus kryžiaus žygis siekiant teisingumo“ buvo publikuotas tituliniame portalo puslapyje, pačiame viršuje, taigi jį galėjo pamatyti kiekvienas, užėjęs į CNN svetainę. Per keletą valandų daugiau nei 200 socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų rekomendavo savo bičiuliams jį paskaityti.
Rašinys pradedamas E. Zuroffo šeimos tragedija. Jo prosenelio brolį Vilniuje 1941 m. liepos 13 d. pagrobė „lietuvių, šukuojančių gatves ir ieškančių barzdotų žydų, kad galėtų areštuoti, gauja“. Vyras buvo nugabentas į Lukiškių kalėjimą ir netrukus nužudytas. Toks pat likimas laukė jo žmonos ir dviejų sūnų.
Po septynerių metų Niujorke, Bruklino rajone, gimęs E. Zuroffas gavo žuvusio giminaičio vardą ir užaugo klausinėdamas tėvų, taip pat gimusių Amerikoje, apie Holokaustą. Atsakymas, kad žydai žygiavo į demonstracijas, stengėsi daryti viską, ką galėjo, bet nežinojo, kas iš tiesų vyksta ir ką reikėtų daryti, jo esą netenkino. „Norėjau pabandyti suprasti, kaip Holokaustas galėjo prasidėti , – aiškino jis.
Todėl E. Zuroffas savo gyvenimą skyrė nacių medžioklei ir baudimui. Jis anksčiau dirbo JAV Teisingumo departamento specialiųjų tyrimų padalinyje, kuris buvo atsakingas už nacių karo nusikaltėlių persekiojimą. Anot jo, po SSRS žlugimo Lietuvoje buvo atskleista daugiau už Holokaustą atsakingų asmenų vardų nei bet kur kitur Rytų Europoje.
Bet šių asmenų persekiojimas dėl karo nusikaltimų kelia nusivylimą, CNN cituoja E. Zuroffą, nes nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuva nenubaudė „nė vieno iš savų Holokausto nusikaltėlių“.
Dabar, anot jo, mūsų šalis mėgina perrašyti Holokausto istoriją. „Niekur pasaulyje vyriausybės nebandė taip užglaistyti vaidmens Holokauste. (...) Jų misija yra pakeisti Holokausto istoriją, kad nebūtų kaltinami“, – aiškino nacių medžiotojas.
Toliau rašinyje primenami istoriniai faktai apie įvykius Antrojo pasaulinio karo metais. Per penkis mėnesius po nacistinės Vokietijos invazijos 1941-aisiais dauguma iš 200-220 tūkst. Lietuvos žydų esą buvo mirę – nušauti ir palikti didžiulėse duobėse smėlyje bei masiniuose kapuose kartu su tūkstančiais lenkų, psichikos ligonių ir kitų žmonių. Per karą buvo nužudyti 90-96 proc. mūsų šalyje gyvenusių žydų – esą daugiausiai Europoje.
„Kyla klausimas – kodėl šis skaičius yra toks didelis? Čia prieiname prie subtilaus ir komplikuoto dalyko. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl buvo nužudyta tiek daug žydų, yra vietos gyventojų – lietuvių pagalba“, – tvirtino E. Zuroffas. Tai esą patvirtina rašinyje minimi dokumentai – Vilniaus regione veikusio nacių žudymo padalinio SS karininko Karlo Jaegerio ataskaitos ir žurnalisto, Lietuvos lenko Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštis.
L. Donskis pažymėjo, kad net šiandien „pakankamai didelė Lietuvos visuomenės dalis yra linkusi laikyti žydus kolektyviai atsakingus dėl masinių civilių žudynių ir trėmimų, taip pat kitų žiaurumų, vykusių per sovietų okupaciją„.
Praėjusiame dešimtmetyje minėtas JAV Teisingumo departamento padalinys, konsultuodamasis su E. Zuroffu, rado dešimtis šalyje gyvenančių lietuvių, kurių karo laikų biografijos esą buvo įtartinos. 19 iš jų buvo nuteisti už tai, kad per imigracijos ir natūralizacijos procesą nuslėpė bendradarbiavimą su naciais. JAV negalėjo patraukti šių žmonių baudžiamojon atsakomybėn dėl karo nusikaltimų, todėl griežčiausia bausmė buvo pilietybės atėmimas.
12 nuteistųjų grįžo į Lietuvą, tačiau čia pareigūnai esą nerodė jokio noro tirti bylas savo šalyje – grįžusieji „buvo sutikti ištiestomis rankomis“. Tik po kelerių metų buvo baigti trys tyrimai, tačiau realiai nė vienas asmuo nenubaustas. „Teisminiai procesai buvo farsas. Kaltinamiesiems net nereikėjo pasirodyti teismo salėje. Prokurorai nepaprastai svarbų procesą pavertė juoku“, – aiškino E. Zuroffas.
Rašinyje cituojamas Lietuvos ambasadorius Audrius Brūzga teigė, kad pritrūko ne politinės valios, o laiko – dėl garbingo amžiaus kaltinamieji tiesiog mirdavo nesibaigus procesui. Savo ruožtu L. Donskis pažymėjo, kad delsimas buvo tikslingas – prokurorai esą pabūgo būti pavadinta nepatriotiški, todėl procesas buvo tempiamas, tikintis, kad kaltinamieji mirs arba dėl ligos negalės dalyvauti teismuose ar atlikti bausmės. „Šalis iš esmės patyrė nesėkmę, nes nė vienas (karo) nusikaltėlis nesulaukė teisingumo“, – pažymėjo europarlamentaras.
Kroatija ir Vokietija paminėtos kaip šalys, esą pavyzdingai ieškančios karo nusikaltėlių ir siekiančios tinkamai įvertinti jų veiksmus.
Greta įdėti keli vaizdo įrašai iš E. Zuroffo apsilankymo Lietuvoje. Rašinio autoriai savo skaitytojus neakivaizdžiai pakviečia ir į Genocido aukų muziejų Vilniuje. Priminę kad sovietai ištrėmė daugybę lietuvių, jie pridėjo, kad būtent tam skiriamas didžiausias dėmesys. „Bet ar sovietų nusikaltimai pasiekė genocido lygį?“ – retoriškai klausia jie.
L. Donskis tokią mintį pavadino itin trikdančia: „Istoriniai ir politiniai įrodymai nepatvirtina teorijos, kad SSRS naikino lietuvius nacionaliniu ar etniniu pagrindu.“ Anot jo, Lietuvai nepavyks susitaikyti su savo istorija, kol šalies elitas nepripažins, kad laikinoji Vyriausybė 1941 m. bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš savo piliečius. „Deja, laikinoji Vyriausybė Lietuvoje yra aukštinama iki dangaus“, – apgailestavo europarlamentaras.