Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Gyvenime viskas turi savo kainą. Toks viliojantis noras sužinoti savo ateitį šiuo metu neleidžia džiaugtis dabartimi ir mėgautis mylimo žmogaus artumu, buvimu šalia, galimybe kartu auginti vaikus ir jausti pilnatvę. O tai labai natūralu. Net nežinodami savo likimo, mes išgyvename nerimą, kad tik jis būtų kuo palankesnis, tikimės, kad mus aplenks skaudžios nelaimės ir netikėtos netektys. Greičiausiai vis dažnesnė svajonė yra mirti pasenus, atlikus gyvenimo užduotis ir kiek galima ilgiau išbuvus kartu.
Visgi aplink mus vyksta daug dalykų, kurie duoda žinią, jog gyvenimas gali baigtis bet kurią minutę: ligos, avarijos, užpuolimai ir panašiai. Dar baisiau turėtų būti, kai kažkas jums yra žadėjęs gyvenimo, kurį dabar turite, pabaigą. Dabartinė situacija, kai jaučiatės su vyru besidalinanti atsakomybe, augindama du mažus vaikučius, pati savaime sukelia klausimus, o kas būtų, jei kuris nors mirtų, sunkiai susirgtų ir panašiai. Kita vertus, artimumas visuomet susijęs su baime prarasti, netekti, nebeturėti. Nereikia nei būrėjų pranašysčių.
Kaip su tuo gyventi? Žinojimas, jog mylimas žmogus yra labai trapus ir laikinas, turėtų padėti dar labiau džiaugtis tomis akimirkomis, kai būnate kartu. Mintys yra mūsų galioje ir mūsų realybė labai susijusi su jomis. Net jei kitas žmogus nemirs, nebūtinai baimė ir nerimas nenumarins jūsų santykių. Pabandykite kontroliuoti savo mintis, labiau galvoti ne apie tai, kas bus, o apie tai, kas yra. Šiuo metu jums duotas laikas auginti vaikus, rūpintis ir džiaugtis vienas kitu. Vietoj nuolatinio galvojimo „ar jis vakare grįš?“, pabandykite „užversti“ save kitomis mintimis – „Kaip galiu jį grįžusį nustebinti?“, „Kaip šiandien parodysiu, koks jis man yra svarbus?“, „Ką jam pasakysiu, kai susitiksim?“
Jei nerimas kartais tampa labai stiprus, pabandykite apie jį pasikalbėti su sutuoktiniu ar kitu jums artimu žmogumi. Bet kokie jausmai yra labai ryškūs ir gyvi, kai būname su jais vienumoje. Jūsų vyras tikrai yra mirtingas, kaip ir mes visi. Norime nenorime, turėtume priimti savo gyvenimo baigtinumo faktą. Tačiau mintis geriau nukreipti apie tai, kas yra, o ne apie tai, kas bus. Būtų labai gaila, jei jūsų baimės neleistų jums išgyventi džiaugsmo, kurį patirti galite dabar.
Mano močiutė, jau daug metų nugyvenusi moteris, labiau nei savo mirties bijojo savo vyro mirties, nes „žinojo“, jog jam mirus, tais pačiais metais mirs ir ji (taip sakė seneliui pranašavusi čigonė). Greičiausiai tie metai, kai mirė jos gyvenimo vyras, jai buvo mirties laikas, nes jie praslinko dideliame liūdesyje. Tačiau net jei jos širdis buvo apmirusi, ji jau daug metų našlauja... Taigi... Jau pasidavėte pagundai nueiti išgirsti savo ateitį, neatiduokite likimo spėjėjams savo dabarties.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
