Kodėl nepaisant visų mūsų nuopelnų, patirties ir kitų pranašumų mes iškeičiamos į ne tokius gabius, ne tokius užsispyrusius, ne tokius patyrusius, bet užtat vyrus? Šis klausimas neduoda ramybės viso pasaulio ambicingoms moterims.
Skaičiai prieš iliuzijas
Mokyklos suole mergaitės lenkia berniukus rašymu ir skaitymu, paskui atkakliau šturmuoja aukštesniąsias bei aukštąsias, uoliau studijuoja, lanko paskaitas ir galop pelno ne tik bakalauro — magistro diplomus. Tačiau geresnį postą (žinoma, ir didesnę algą) kažkodėl dažniau gauna ne jos — koks nors svetimais konspektais studijas šiaip ne taip įveikęs nevykėlis bendrakursis. Dar apmaudžiau, jis kėsinasi rašyti daktaro disertaciją. Liūdna realybė: moterys Europos Sąjungoje sudaro tik 18 proc. mokslo elito.
Beje, apie pinigus. Statistika faktų į vatą nevynioja: Lietuvoje moterys uždirba vidutiniškai 21,6 proc. mažiau nei vyrai, neseniai spaudoje šmėkštelėjo, kad didmiesčiuose atotrūkis siekia net ir 30 proc. Manai, senos demokratijos šalyse moterims gyventi geriau? Neįsisvajok! Didžiojoje Britanijoje, lietuvių pažadėtojoje žemėje, oficialus vyrų ir moterų darbo atlyginimų skirtumas — 21 proc., Suomijoje, feminisčių bastione, — 20 proc., liberaliojoje Olandijoje — 24 proc.
Ne kitaip ir Austrijoje (26 proc.), Vokietijoje (23 proc.). Valio, bent per nago galiuką lenkiame kaimynę Estiją — čia vyrų atlyginimai moterų algas viršija net 30,3 proc. Bet kažkodėl nelinksma. Juolab kad kaimyninėje Lenkijoje moterų darbas gerbiamas labiau: čia vidutinis vyrų atlyginimas didesnis vos 7 proc.
Europos Komisija muša pavojaus varpais: visame Senajame žemyne moterys uždirba vidutiniškai 17,4 proc. mažiau nei jų kolegos vyrai. Ir kai kuriose šalyse šis skirtumas tik didėja. Lietuva, deja, taip pat pakliūva į šį sąrašą. Moterų ir vyrų darbo užmokestis skiriasi dėl įvairių ir dažnai susijusių priežasčių: tiesioginės diskriminacijos, per menko moterų darbo vertinimo, tradicijų ir stereotipų, pažeistos darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros.
Gilyn į mišką
Vienas gajausių mitų — vyrai kratosi moterų, kurioms sekasi. Esą vos tik mylimoji nuo puodų pasuka į karjeros aukštumas, jie iš karto pasišiaušia. Tik ar tikrai dėl žmonos sėkmės? Jei pasvarstytume, vyras juk nuo mažens pratęs būti globojamas moterų. Mama, gimdyklos seselės, senelė, pirmoji mokytoja, auklėtoja... Vos ištrūkęs iš jų glėbio, jis tuoj krinta į kitą: merginos, žmonos, meilužės. Dar pridėkime gydytojas, kirpėjas ir t.t. Tiesiog estafetės lazdelė, ne žmogus! Net nusprendęs, jog su esama moterimi gyvenimas klostosi kažkaip ne taip, jis ją palieka... kad nužygiuotų pas kitą. Negali vyras be moters. Bet kas jam trukdo laikyti ją lygiaverte partnere darbe?
Pirmiausia — stereotipai, susiformavę dar darželyje: vaikams anksti išaiškinama, kokie darbai — vyriški, o kokie — moteriški. Didesnės pažangos šalyse su tuo jau kovojama. Vokietijos mokyklose per darbų pamokas vaikai apsikeičia vaidmenimis: mergaitės mokosi kalti vinis ir obliuoti lentas, berniukai ruošia maistą, siuva ir net neria. Pas mus tokie bandymai kol kas kelia tik nuostabą.
Lietuvės, kurios ir mokyklose geriau nei vaikinai mokosi, ir geresniais balais į aukštąsias įstoja, galop lieka prie suskilusios geldos. Mat mokslas — pliusas, bet būti labai protingai — didžiulis minusas. Na, kam normaliai moteriai mokslo daktaro laipsnis? Ji turi vaikus gimdyti, šeimos židinį kurstyti — ne moteriškas reikalas tie mokslai... Neskubėk tėvynainių apšaukti trumparegiais pasenusių pažiūrų provincia-lais. Prieš kelerius metus Harvardo, vieno garsiausių pasaulyje universitetų, vadovas Lawrence'as Summersas atvirai išklojo tai, apie ką daugelis vyrų mąsto tyliai: tiksliųjų mokslų srityje jie moteris lenkia dėl įgimtų skirtumų. Kitaip tariant, dėl to, kad yra vyrai.
Taigi kaltink savo lytį, mieloji, jei matematikoje grybus pjovei. Bet ką ten Harvardas, ką matematika — kai studijavau Vilniaus universitete teisę, vienas dėstytojas merginoms nerašydavo aukštesnio balo nei aštuonetas, nes moterys, pasak jo, tiesiog negali būti geros teisininkės.
Kai kurie linkę kaltę versti moterų pasirinkimui. O kodėl jos eina į sritis, kur darbas menkiau mokamas: sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą, švietimą? Čia moterys sudaro net 75 proc. darbuotojų, bet daugiausia juk uždirbama aukštuose verslo postuose. O kiek Lietuvoje yra juos užimančių moterų? Atsakymas žinomas: 32 proc.
Koją moterims kiša ir psichologija. Pasirodo, vyrai nuo pat karjeros pradžios atkakliai dėl visko derasi: dėl postų, didesnio atlyginimo, priedų bei premijų. Moterys? Nee, jos linkusios tyliai triūsti ir tikėtis: vieną gražią dieną bosai pastebės jų pastangas ir deramai įvertins. Jos narsiai griebiasi sudėtingiausių projektų, bet kai tenka derėtis dėl savo pozicijų — visa drąsa išgaruoja. Mat joms nuo vaikystės buvo skiepijama: būkite darbščios, paklusnios, derinkitės prie kitų.
Ko stebėtis, kad suaugusios jos nesispyrioja ir aria kaip jaučiai. Kas kita vyrai: vaikystėje juos labiau nei mokslai domino sportas ir kiemas, mokykloje — išdaigos, o universitete — smagūs vakarėliai iki paryčių. Lieti devintą prakaitą? Dėkui, ne.
Koks dar moteriškas solidarumas!
Regis, šitiek priimama įstatymų, nutarčių dėl lyčių lygybės principų, šitiek institucijų kuriama jiems įtvirtinti ir puoselėti. Deja, vien valdžios dėmesio nepakanka. Tai žmonių nuomonę keičia vėžlio žingsniu. Net liberaliose aukštosiose mokyklose. Tik diskriminacija čia dažnai reiškiama ne atvirai, o už uždarų durų: sprendžiant stipendijų, disertacijų ir kandidatų klausimus. Amerikiečiai atliko tyrimą: paprašė vyrų ir moterų penkių balų sistema įvertinti tą patį mokslinį darbą, tik vieniems jis buvo pristatytas vyrišku vardu, kitiems — moterišku. Ir vyrai, ir moterys vyriškąjį variantą įvertino vidutiniškai vienu balu aukščiau! Štai ir klausimas: kodėl vyrai turėtų mus vertinti labiau, jei pačios save nuvertiname?
Stereotipai paveikia net darbų atlikimo kokybę. Tai buvo įrodyta paprastu eksperimentu. Prieš vieną testą moterys buvo informuotos, esą iš rezultatų bus daromos išvados apie lyčių skirtumus. Šįkart testo rezultatai buvo kur kas blogesni nei įprastai. Nes moterys iš anksto nuleido rankas ir pripažino vyrų pirmenybę.
Karjeros pelkėje
Sėkminga vyro karjera — tai šokinėjimas nuo vienos viršūnės ant kitos. Pripažinimo ištroškusiai moteriai pagalius į ratus kiša kas netingi. Jos karjera — tai lyg sėlinimas per pelkę: kuo toliau, tuo giliau kojos klimpsta į liūną, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Juk dažnai taip nutinka — atsiradus vietelei aukštesnėje pakopoje net užkietėjusiai karjeristei paaiškinama: būtum ideali kandidatė, bet va turime tokį labai perspektyvų berniuką.
Dingsčių teikti pirmenybę vyriškajai lyčiai sugalvojama visokių. Vyriškas kolektyvas netoleruos, kad jiems vadovautų moteris. Arba: reikia naujų vėjų. Arba: tau išėjus į naują vietą senasis skyrius žlugs. Turbūt vienintelis vadovo postas, į kurį vyrai nesiveržia, — tai vyriausiojo buhalterio kėdė. Pernelyg nuobodu, sudėtinga ir... atsakinga. Todėl buvo sugalvotos kitos pareigos — finansų direktoriaus: jis paprastai už nieką neatsako, tačiau “dirba” daugiau nei visos buhalterės kartu.
Be abejo, moterims sunkiau skintis kelią per karjeros džiungles. Jos gimdo, prižiūri vaikus, atitrūksta nuo rinkos, todėl turi dėti pastangas, kad į ją grįžtų. Arba aplinkybės priverčia dirbti ne visą darbo dieną — reikia rūpintis vaiku. O kur dar buities reikalai... Štai taip ir išeina: vyras darbui gali skirti visą dėmesį, tuo tarpu moteris savąjį dalija dar penkiasdešimčiai sričių. Tai — objektyvūs moters karjeros stabdžiai, tačiau esama ir subjektyvių.
Moterims vadovėms būdinga nemažai pranašumų: jos demokratiškesnės, dėmesingesnės, rūpestingesnės, labiau domisi kolektyvo reikalais ir yra labiau linkusios bendradarbiauti. Šios savybės labai tinka greitai besikeičiančiam šiuolaikiniam verslui. Tradicinis vyriškasis vadovavimo stilius, hierarchinis, autokratinis, grįstas galia, valdžia ir orientuotas tik į tikslo siekimą, traukiasi į praeitį.
Tačiau karjeristės, psichologų teigimu, kad ir kokios talentingos bei kietos būtų, dažniau abejoja savo sprendimais, dažniau nei kitos yra kamuojamos depresijų, galvos skausmų, valgymo sutrikimų bei kitų negalavimų. Nes tebejaučia spaudimą dėl savo lyties. Vyrai nenusiteikę užleisti savo pozicijų. Juo labiau Lietuvoje — čia pilna užsibuvusių tradicinio stiliaus direktorių. Mat vadovavimo sąvoka pas mus suvokiama iškreiptai.
Vadovauti mums nereiškia dirbti. Ne, vadovavimas — tai interesų klubas, į kurį noriau įleidžiamas geranoriškas idiotas nei kieto būdo superprofesionalas. Ypač moteris. Nebent ji važiuotų kartu žvejoti, medžioti (oi, kiek svarbių reikalų Lietuvoje sprendžiama švenčiant medžioklių pabaigą!), eitų į pirtį. Be to, argi su ja aptarsi išorinius moteriškosios lyties pavaldinių pranašumus?
Patys vyrai dažnai juokauja, kad pagrindinė moterų klaida — jos pernelyg gerai dirba. Tik dėl to jų paaukštinti niekas neskuba. Nes tokia moteris sumanumu gali užtemdyti bosus. Kurie, kaip jau minėta, turi spėti ir pažvejoti, ir pamedžioti, ir kontraktą aplaistyti.
O kas mainais?
Ji aukojasi dėl vaikų ir šeimos. Skamba gražiai. Didingai. Net 48 proc. Lietuvos moterų tvirtina dėl šeimos atsisakiusios karjeros ambicijų. Kai esi jauna ir kupina jėgų, galvos dėl pensijos tikrai neskauda. Deja, kaip tik jos sulaukusios dauguma moterų atitoksta: už jų aukas dėl artimųjų ir šviesios Tėvynės ateities (vaikų, savaime suprantama) valstybė joms atsilygina katino ašarų vertomis pensijomis ir perspektyva gyvenimą baigti skurde.
Šiais metais Europos Komisija paskelbė naują strategiją lyčių lygybei stiprinti, tačiau argi tai kam nors rūpi? Juk krizė — tiesiog tobula priežastis dar nurėžti šimtuką kitą. Nesutinki? Bedarbių armija laukia tavęs. Pasak Europos Komisijos vicepirmininkės Viviane Reding, uždarbių skirtumas moterims ypač stipriai smogia krizės laikais.
Be abejo, krizė palietė visus. Net statybininkai, neseniai ir be aukštojo išsilavinimo gyręsi tūkstantiniais atlyginimais, nuščiuvo it plekšnės. Tačiau darbo rinkos pranašai niūriausią ateitį piešia moterims: praradus darbą susirasti naują joms bus kur kas sunkiau nei kolegoms vyrams. Moterų pozicijos darbo rinkoje apskritai visada buvo silpnesnės. Nors senstančiai žemyno visuomenei būtina, kad kuo daugiau jų dirbtų, savo įgūdžiais bei talentu prisidėtų prie ekonominės ir socialinės plėtros.
Europos Sąjunga džiūgauja: per dešimt metų moterų užimtumas padidėjo net 7 proc. O kaip uždarbis, įkainiai, įdarbinimo galimybės, darbo valandos, pozicijos? Tai jau kita daina. Nepaisant to, kad moterų ir vyrų darbo užmokesčio sulyginimas būtų naudingas ir jiems patiems, ir darbdaviams: kartu su konkurencingumu didėtų darbo našumas, būtų kuriama pozityvi darbo aplinka, pritraukiami geriausi ir talentingiausi darbuotojai. Visa ekonomika taptų pelningesnė, o visuomenė — lygesnė. Moterys taptų ekonomiškai savarankiškesnės ir dažniau išvengtų skurdo, ypač išėjusios į pensiją.
O Lietuvoje lyja lietūs...
Ne pavasariniai — apmaudo lietūs. Ekonomikos ir socialiniai analitikai apskaičiavo: jei Lietuvoje būtų įgyvendinta lyčių lygybė, šalies BVP padidėtų net 25 proc. Vien sumažinus atlyginimų skirtumą būtų sulėtintas skurdo didėjimas, menkų atlyginimų mažėjimas, pagerėtų darbo kokybė, stabilesnės taptų šeimos pajamos, daugiau naudos gautų verslas.
Deja, pas mus mažinamas ne skirtumas, o baziniai atlyginimai. Valstybės tarnautojų bei politikų atlyginimų bazinis dydis per du kartus sumenko nuo 490 Lt iki 450 Lt, o jau ir taip kone keturgubai mažesniu tarifu įvertintiems mokytojams bei biblio-tekininkams — nuo 128 Lt iki 122 Lt. Sakyk, ar daug pažįsti bibliotekose ir mokyklose dirbančių vyrų? Dar pridėkime motinystės pašalpų mažinimą, nukirptas nedarbo socialinio draudimo išmokas ir diferencijuotas vaiko pinigų dalybas...
Stebint mūsų valdžios veiksmus norisi tik juodai pajuokauti: tautos genocidas. Kaipgi kitaip paaiškinsi, kad pirmiausia skriaudžiamos mažus vaikus auginančios, o dar labiau — vienišos mamos? Ir mes stebimės, kad vis daugiau moterų dvejoja, ar gimdyti?
Sako, žmogus vertas tiek, kiek pats save vertina. Gal užuot laukus, kol valdžios ar darbo vyrai pagaliau susipras, kas mums priklauso (taip, priklauso!), jau metas griežtai reikalauti sau ir lygių teisių, ir tikrai lygių galimybių?
