Esu laiminga, kad pamilau būtent jį - ger1, supratingą ir nuostabų žmogų... Visą laiką mane palaikė ir ramino, kad ateityje būsiu laiminga, rasiu savo žmogų. Praėjo beveik aštuoneri metai. Vis tikėjausi, kad jis sugrįš į mano gyvenimą ir mudu dar būsim kartu, kad jis pamils mane. Deja. Kad jis negrįš, supratau tik šiemet (praėjus aštuoneriems metams).
Sausio mėnesį kaip tik susipažinau internete su vienu vaikinu. Pasirodė labai draugiškas, linksmas, kupinas optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo žmogus. Gal dėl to, kad jis iš Pietų Amerikos. Mane pakerėjo jo linksmumas ir optimizmas, nejučia užsikrėčiau ir aš... Pradėjau tikėti, kad aš galiu būti laiminga. Kuomet abu vienas kitą išvydome (per kameras) abu atsidusome vienu metu. To jausmo nepamiršiu niekada - širdis šaukte šaukė: „Tai jis! Pagaliau! Tai tas vienintelis žmogus, kurio laukei visą gyvenimą, apie kurį svajojai!"
Taip ir buvo. Kasdien būdavome įsijungę kameras, juokavome, kasdien vis labiau supratau, kad noriu su juo būti amžinai. Ir jis taip sakydavo kasdien. Jau planavome vasarą susimatyti ir pabūti drauge mėnesį vieni. Kad pažintume vienas kitą. Staiga jis vieną dieną dingo... Tris dienas iš jo buvo tyla... Mane apėmė baimė, milžiniška baimė, kad jo netenku, kad kažkas negerai...
Kuomet pavyko su juo susisiekti po trijų dienų, mane ištiko panikos priepuolis. Baimė, kad jo netenku, padarė savo... Netekusi vilties ir suprasdama, kad jo netenku, pasakiau, kad nenoriu jo matyti. Man buvo labai blogai, man jo labai reikėjo, o jis staiga išnyko, pasakęs, kad jei taip noriu, jis pasitraukia iš gyvenimo.
Kai anksčiau suabejodavau savo laime, jis tuoj pat mane nuramindavo... O kada iš tiesų man buvo blogai... Jis pasitraukė... Kasdien jam rašau ir maldauju jo atleisti man, juk tą akimirką man buvo tikrai blogai. Kalbėjo ne protas, o baimė, tačiau jis nieko neatsako, nenori manęs matyti. Aš jį suprantu, jam nelengva ir sunku, aš jį įskaudinau savo žodžiais. Tuo labiau būti su tokia ligone kaip aš... Jam geriau bus, manau, jei aš išnyksiu iš jo gyvenimo... Aš vis maldauju jo, kad atleistų. Be jo nematau savo ateities...
Tą akimirką, kai supratau, kad jis mano gyvenimo žmogus, šalia kurio noriu būti visą savo gyvenimą. Supratau, kad dėl jo padarysiu bet ką... Mano gyvybė tampa beprasmė be jo. Suprantu, kad tik mano, mano vienintelės kaltė, kad jo netekau... Ketvirtą parą nemiegu, verkiu, naktimis klykiu... Tas skausmas krūtinėje ir atsiradusi kiaurymė mane žudo. Kas su manimi blogai? Kodėl aš skaudinu tuos, kuriuos labiausiai myliu?
Dabar man kiekviena išgyventa diena prilygsta bene žygdarbiui, nes bet kurią akimirką nutrauksiu savo gyvybę. Jau prieš keturis mėnesius galvojau apie savižudybę, nes nemačiau tikslo gyventi. Bet tada gyvenime būtent atsirado jis - lyg angelas, mano gyvenimo šviesa, lyg asmeninė saulė, kuri apšvietė mano niūrų gyvenimą šiltom spalvom. O dabar per savo kvailumą netekau jo... Ir tik aš dėl visko kalta...
Dabar likau visiškai viena su savo skausmu... Kas su manimi negerai? Kas man darosi? Kodėl aš nemoku gyventi?... Nebežinau, dėl ko gyventi toliau... Kas man darosi?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Troškimas būti mylimam ir mylėti yra tikrai vienas esminių žmogaus motyvų gyventi. Ir jo neišsipildymas, vilčių sužlugimas, neretai sužadina norą nebūti, pasitraukti iš tiek daug kančios keliančio pasaulio. Ypatingai tas jausmas stiprus, kai save suvokiame tik kaip kieno nors kito dalį ir nesugebame pamatyti savo pačių vertingumo kaip atskiro nuo kitų žmonių. Kuomet savo vertę matuojame mylimo žmogaus mintimis ir poelgiais su mumis.
Iš laiško matyti, jog jums yra labai sunku išgyventi, kad esate nereikalinga jums svarbiems asmenims. Labai suprantu ir priimu jūsų liūdesį, kuomet atėjęs išsigelbėjimas staiga tampa dar didesne kančia ir paberia gausybę klausimų, kas ne taip, jog vėl nepavyko, jog vėl esate viena? Dar sudėtingiau, kai ryšio nesėkmę suvokiate kaip savo ir tik savo kaltę, negebėjimą, netobulumą, nemokėjimą. O skaudžiausia, kad minėtų dviejų vyrų elgesys gali atimti iš jūsų viską – net troškimą ir pasiryžimą gyventi toliau.
Norint sau atsakyti, kas atsitinka su jūsų santykiais, ar ką darote ne taip, jog jie neduoda norimų rezultatų, neleidžia patirti artimumo, vertėtų pasinaudoti gyva psichologo konsultacija ar bent jau pagalba telefonu. Tačiau bet kokiu atveju nereikėtų savęs suvokti kaip vienintelės, kuri kaip nors galėjo įtakoti buvusius santykius. Ryšys tarp vyro ir moters yra kuriamas jų abiejų. Dėl to net ir suvokiant bei priimant savo indėlį, nereikėtų pamiršti, jog kitas taip pat turi savo pasirinkimus, silpnybes, nerimus, baimes, dvejones, kurias ne visada galime kaip nors įtakoti.
Pastarieji jūsų santykiai jums buvo be galo svarbūs, leido jaustis laimingai, išgelbėtai, pakėlė jus į labai intensyvių išgyvenimų erdvę. Gali būti, jog kitas žmogus kurį laiką jautė tą patį, tačiau stiprios emocijos netrunka ilgai. Dėl to, kad jos baigėsi, nebūtinai esate kalta jūs. Panašu, jog, jūsų įsivaizdavimu, santykį sugriovė vienas pykčio epizodas. Nesutarimai, konfliktai, nepasitenkinimas vienas kitu, ypatingai tuomet, kai jie yra vienkartiniai, neretai tampa tiesiog dingstimi nutraukti ryšį, kai troškimas išlikti jame jau pamažu blėsta.
Taigi gali būti, jog jums tiesiog teko išgyventi karštus jausmus, kurie greitai sudegė. O gal jūsų pačios įsivaizdavimas buvo kiek kitoks, nei jūsų įsimylėto asmens? Spėliojimų gali būti labai daug. Ir kol pats žmogus jums neatsakys, vargiai sužinosite, kas įvyko.
Čia labai svarbu suprasti, jog jūs pati esate kur kas daugiau nei tas santykis. Jis buvo gražus, suteikęs daug vilčių, ir suprantama, jog jo pasibaigimas sukėlė begalinį skausmą. Tačiau pabandykite priimti, jog tai nėra visas gyvenimas. Labai drąsinčiau jus pasidalinti savo liūdesiu. Pabandykite paversti šią patirtį vertinga. Jei jums pavyktų kuriam laikui sušvelninti emocijas ir išgyvenimus, galbūt padėtumėte sau pamatyti, kokią pamoką jums duoda šis patyrimas, ką jis leidžia jums išmokti, atrasti?
Neretai mus augina skaudūs išgyvenimai, kurie leidžia pajusti savo ribotumą, o kartu ir stiprybes. Visgi svarbiausia nelikti su jaučiama širdgėla vienai. Dalinkitės ja ir pabandykite atrasti kas esate dar, be vyrų, kurių taip ilgu. Kad net jiems išėjus, liktų ne tik ilgesys ir tuštuma, bet tai, iš ko esate padaryta jūs pati.
Drąsos išlaukti, kol praeis tamsa... ir leisti jai praeiti.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
